Šv. Robertas Belarminas (1542–1621), vyskupas, Bažnyčios mokytojas, minimas rugsėjo 17 d.

Rugsėjo 17 dieną Bažnyčia mini šventąjį Robertą Belarminą – vyskupą, kardinolą, jėzuitą ir Bažnyčios mokytoją, vieną didžiausių katalikų teologų po Tridento Susirinkimo laikotarpio. Jis gyveno XVI–XVII amžių sandūroje – sudėtingu metu, kai Europą skaldė Reformacija, religiniai ginčai ir politinės įtampos. Tačiau Robertas Belarminas išsiskyrė ne tik didžiuliu intelektu, bet ir giliu dvasingumu, nuolankumu bei ištikimybe Bažnyčiai. Jis siekė ne triumfuoti prieš kitus, bet aiškiai ir išmintingai parodyti katalikų tikėjimo tiesą.

Robertas gimė 1542 metų spalio 4 dieną Montepulčane, Italijoje, kilmingoje, tačiau ne itin turtingoje šeimoje. Jo motina Cinzija Červini buvo artimai susijusi su popiežiaus Marcelijaus II gimine. Nuo jaunystės Robertas pasižymėjo nepaprastais gabumais, gera atmintimi ir meile mokslui. Tačiau kartu jis buvo labai pamaldus ir kuklus.

1560 metais jis įstojo į Jėzaus Draugiją – jėzuitų ordiną, kuris tuo metu tapo vienu svarbiausių katalikų atsinaujinimo centrų. Studijuodamas filosofiją ir teologiją Robertas greitai išgarsėjo kaip vienas talentingiausių studentų.

1570 metais buvo įšventintas kunigu. Vėliau dėstė teologiją Liuvene Belgijoje ir Romos kolegijoje. Jo paskaitos pritraukdavo daugybę klausytojų, nes jis gebėjo labai aiškiai ir logiškai aiškinti sudėtingus tikėjimo klausimus.

Tuo metu Bažnyčia susidūrė su dideliais Reformacijos iššūkiais. Protestantų reformatoriai kritikavo popiežiaus autoritetą, sakramentus, šventųjų gerbimą ir kitus katalikų mokymo aspektus. Robertas Belarminas tapo vienu svarbiausių katalikų atsakymo teologų.

Jo garsiausias veikalas – „Disputationes de controversiis christianae fidei“ („Ginčai apie krikščionių tikėjimo klausimus“) – buvo parašytas tarp 1586 ir 1593 metų. Šiuose veikaluose jis sistemingai aiškino katalikų tikėjimą ir atsakė į Reformacijos kritiką.

Tačiau Robertas nebuvo agresyvus polemistas. Net ginčuose jis stengėsi išlikti pagarbus ir ieškojo tiesos. Jis suprato, kad tikėjimo gynyba turi būti grindžiama ne pykčiu, o meile tiesai.

1599 metais popiežius Klemensas VIII paskyrė jį kardinolu. Pats Robertas šių pareigų nenorėjo ir toliau gyveno labai paprastai. Jis vengė prabangos, daug meldėsi ir rūpinosi vargšais.

1602 metais tapo Kapujos arkivyskupu. Kaip vyskupas jis labai rimtai vykdė pastoracinę tarnystę:

• lankė parapijas,
• rūpinosi kunigų ugdymu,
• mokė tikinčiuosius,
• gynė Bažnyčios drausmę.

Robertas buvo ne tik mokslininkas, bet ir tikras sielų ganytojas.

Vienas garsiausių jo gyvenimo epizodų susijęs su Galilėjumi. Robertas Belarminas dalyvavo Bažnyčios svarstymuose dėl heliocentrinės teorijos. Nors laikėsi anuometinės Bažnyčios pozicijos, jis ragino elgtis atsargiai ir nesmerkti mokslinių idėjų be rimtų argumentų. Ši istorija rodo jo intelektinį atsargumą ir išmintį.

Didžiulę vietą Roberto gyvenime užėmė malda. Nepaisant mokslinės veiklos ir aukštų pareigų, jis liko labai dvasingas žmogus. Rašė ne tik teologinius traktatus, bet ir paprastus dvasinius tekstus apie maldą, pasirengimą mirčiai ir meilę Dievui.

Jis dažnai kartodavo, kad vien mokslas neišgelbsti žmogaus, jei širdis nėra arti Dievo.

Šventasis Robertas Belarminas mirė 1621 metų rugsėjo 17 dieną Romoje, būdamas 78 metų. Jo šventumo garsas greitai pasklido Bažnyčioje. 1930 metais popiežius Pijus XI paskelbė jį šventuoju, o 1931 metais suteikė Bažnyčios mokytojo titulą.

Teologiškai šventasis Robertas Belarminas labai svarbus kaip tikėjimo ir proto vienybės liudytojas. Jis parodė, kad krikščioniškas tikėjimas neprieštarauja protui, bet kviečia žmogų ieškoti tiesos visu savo protu ir širdimi.

Jis taip pat primena, kad tiesos gynimas turi būti lydimas meilės ir nuolankumo. Robertas gynė Bažnyčios mokymą tvirtai, tačiau ne iš puikybės, o iš atsakomybės už tikėjimą.

Labai svarbi ir jo pastoracinė laikysena. Nors buvo vienas didžiausių savo laikų teologų, jis niekada nepamiršo paprastų žmonių ir sielovados.

Šventasis Robertas taip pat aktualus šiandien, kai pasaulyje daug sumaišties, informacijos pertekliaus ir tikėjimo klausimų. Jis kviečia nebijoti gilintis į tikėjimą, ieškoti tiesos ir jungti protą su malda.

Lietuvai jo gyvenimas taip pat artimas per jėzuitų tradiciją. Jėzuitai Lietuvoje atliko labai svarbų vaidmenį švietimo, kultūros ir tikėjimo istorijoje. Jie steigė mokyklas, kolegijas ir garsųjį Vilniaus universitetą. Roberto Belarmino dvasia – tikėjimo ir mokslo vienybė – labai artima šiai tradicijai.

Šventasis Robertai Belarminai, Bažnyčios mokytojau ir tikėjimo gynėjau, melskis už mus, kad mylėtume tiesą, sujungtume protą su tikėjimu ir visada liktume arti Kristaus.

Parapijos inf.