Evangelija Mt 16, 21–27

Anuo metu Jėzus pradėjo aiškinti savo mokiniams turįs eiti į Jeruzalę ir daug iškentėti nuo seniūnų, aukštų jų kunigų ir Rašto aiškintojų, būti nužudytas ir trečią dieną prisikelti. 

Tada Petras, pasivadinęs jį į šalį, ėmė drausti: „Nieku gyvu, Viešpatie, tau neturi taip atsitikti!“ 

O jis atsisukęs subarė Petrą: „Eik šalin, šėtone! Tu man papiktinimas, nes mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis.“ 

Tuomet Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi. Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudo gyvybę dėl manęs, tas ją atras. Kokia gi žmogui nauda, jeigu jis laimėtų visą pasaulį, o pakenktų savo gyvybei?! Arba kuo žmogus galėtų išsipirkti savo gyvybę?

Nes Žmogaus Sūnus ateis savo Tėvo šlovėje su savo angelais, ir tuomet jis atlygins kiekvienam pagal jo darbus.“

https://www.gruposdejesus.com/

Praėjusį sekmadienį girdėjome, kaip Petras išpažino savo tikėjimą: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus.“ Atrodė, kad jis pagaliau viską suprato. Tačiau šiandien Evangelija parodo, kaip greitai žmogus gali nuo tikėjimo viršūnės nusileisti į nesupratimą. Kai Jėzus pirmą kartą pradeda kalbėti apie savo kančią, mirtį ir prisikėlimą, Petras negali su tuo susitaikyti. Jis paima Jėzų į šalį ir sako: „Nieku gyvu, Viešpatie, tau neturi taip atsitikti!“ Tai labai žmogiška reakcija. Kas gi norėtų, kad mylimą žmogų ištiktų kančia? Kas norėtų matyti skausmą ten, kur tikimasi pergalės?

Tačiau Jėzus atsako labai griežtai: „Eik šalin, šėtone! Tu man papiktinimas, nes mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis.“ Šie žodžiai nėra nukreipti prieš patį Petrą. Jėzus atmeta ne jo meilę, bet mąstymą, kuris nori Dievą pritaikyti prie žmogaus norų. Petras tikėjo Mesiju, tačiau vis dar įsivaizdavo Jį kaip galingą karalių, kuris nugalės priešus be kančios. O Jėzus atėjo parodyti visai kitokį kelią – kelią, kuriame didžiausia galia atsiskleidžia meilėje, o didžiausia pergalė gimsta per auką.

Ši Evangelija paliečia ir mus. Mes taip pat dažnai norime Dievo be kryžiaus. Meldžiamės, kad išnyktų ligos, nesutarimai, finansiniai rūpesčiai, netektys. Prašome, kad gyvenimas būtų lengvesnis, o tikėjimas apsaugotų nuo visų sunkumų. Ir tai natūralu. Niekas netrokšta kentėti. Tačiau Kristus niekada nežadėjo, kad tikinčio žmogaus gyvenimas bus be išbandymų. Jis pažadėjo, kad nė viename išbandyme žmogus neliks vienas.

Todėl Jėzus taria žodžius, kurie iki šiol skamba kaip krikščioniško gyvenimo programa: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi.“ Šie žodžiai dažnai suprantami klaidingai. Kryžius nėra kiekviena nesėkmė ar nemalonumas. Kryžius nėra tai, ką pasirenkame patys. Kryžius – tai ištikimybė meilei tada, kai ji kainuoja. Tai tėvai, kurie nepavargsta rūpintis sergančiu vaiku. Tai sutuoktiniai, kurie lieka ištikimi vienas kitam sunkiais laikais. Tai žmogus, kuris atleidžia, nors buvo skaudžiai įžeistas. Tai kunigas, vienuolis, savanoris, slaugytojas, mokytojas – kiekvienas, kuris dėl gėrio atsisako dalies savo patogumo. Kryžius nėra kančia dėl kančios. Kryžius yra meilė, kuri nebėga nuo atsakomybės.

Jėzus tęsia dar paradoksalesniais žodžiais: „Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudo gyvybę dėl manęs, tas ją atras.“ Šiuolaikiniam žmogui tai sunku suprasti, nes gyvename pasaulyje, kuris nuolat ragina pirmiausia galvoti apie save. Dažnai girdime, kad svarbiausia – asmeninė sėkmė, patogumas, savirealizacija. Tačiau Evangelija siūlo kitą kelią. Žmogus iš tikrųjų atranda save ne tada, kai viską kaupia sau, bet tada, kai išmoksta dovanoti save kitiems. Įdomu, kad laimingiausi žmonės dažniausiai nėra tie, kurie daugiausia gavo, bet tie, kurie daugiausia mylėjo.

Jėzus užduoda ir vieną stipriausių Evangelijos klausimų: „Kokia gi žmogui nauda, jeigu jis laimėtų visą pasaulį, o pakenktų savo gyvybei?“ Šis klausimas šiandien ypač aktualus. Galime siekti karjeros, turto, pripažinimo, patogaus gyvenimo. Visa tai savaime nėra blogis. Tačiau jeigu dėl to prarandame sąžinę, šeimą, tikėjimą, gebėjimą mylėti ar ramybę, tuomet sumokame per didelę kainą. Pasaulis dažnai matuoja žmogaus vertę tuo, ką jis turi. Kristus žmogaus vertę matuoja tuo, kuo jis tampa.

Šioje Evangelijoje Jėzus kviečia mus pažvelgti į savo gyvenimo kryptį. Ar einame paskui Kristų tik tada, kai Jo kelias sutampa su mūsų norais? O gal pasitikime Juo ir tada, kai Jo kelias atrodo sunkus? Tikėjimas nėra tik gražių minčių ar gražių jausmų rinkinys. Tikėjimas yra kasdienis apsisprendimas sekti Kristumi net tada, kai tai reikalauja pastangų, kantrybės ir aukos. Tik toks tikėjimas brandina žmogų ir atveria jam tikrąją laisvę.

Baigdami prisiminkime, kad Jėzus niekada neprašo mūsų nešti kryžiaus vieniems. Tas, kuris kviečia mus sekti paskui save, pirmasis paėmė kryžių ant savo pečių. Jis pats perėjo kančios kelią ir prisikėlė, kad parodytų – kryžius nėra pabaiga. Už kiekvienos Didžiojo Penktadienio tamsos laukia Velykų rytas. Todėl ir mūsų gyvenimo kryžiai, priimti su tikėjimu ir meile, tampa ne nevilties ženklu, bet keliu į naują gyvenimą. Sekti Kristumi nėra lengviausias kelias, tačiau tai vienintelis kelias, vedantis į tikrąją gyvenimo pilnatvę. Amen.

Kun. dek. Vydas Juškėnas