Evangelija Mt 16, 13–20

Anuo metu, atėjęs į Pilypo Cezarėjos apylinkes, Jėzus paklausė mokinius: „Kuo žmonės laiko Žmogaus Sūnų?“ 

Jie atsakė: „Vieni Jonu Krikštytoju, kiti Eliju, kiti Jeremiju ar dar kuriuo iš pranašų.“ 

Jis vėl paklausė: „O kuo jūs mane laikote?“ 

Tada Simonas Petras atsakė: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus!“ 

Jėzus jam tarė: „Palaimintas tu, Simonai, Jonos sūnau, nes ne kūnas ir kraujas tai tau apreiškė, bet mano Tėvas, kuris yra danguje. Ir aš tau sakau: tu esi Petras – Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės. Tau duosiu Dangaus Karalystės raktus; ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką atriši žemėje, bus atrišta ir danguje.“ 

Tuomet jis griežtai įsakė savo mokiniams niekam neskelbti, kad jis yra Mesijas.

Šaltinis: catholicforlife.com

Šiandienos Dievo Žodis ir mūsų tautos atmintis susitinka labai prasmingai. Mūsų tauta šiandien mini Juodojo kaspino ir Baltijos kelio dieną. Viena primena skausmą – Molotovo–Ribentropo paktą, okupaciją, tremtis, prarastas gyvybes ir laisvę. Kita primena viltį – žmones, kurie prieš daugiau kaip tris dešimtmečius susikibo rankomis nuo Vilniaus iki Talino, parodydami pasauliui, kad tiesa yra stipresnė už melą, o vienybė – stipresnė už baimę. Ir šių dviejų įvykių fone Evangelija užduoda klausimą ne tik Petrui, bet kiekvienam iš mūsų: „O kuo tu mane laikai?“

Tai nėra klausimas apie žinias. Jėzus neklausia, ką žmogus yra perskaitęs ar išmokęs. Jis klausia apie santykį. Galima daug žinoti apie Kristų ir vis dėlto Jo nepažinti. Galima mokėti maldas, lankytis bažnyčioje, laikytis tradicijų, tačiau širdyje niekada neatsakyti į šį svarbiausią klausimą. Kas man yra Jėzus? Ar tik istorinis Asmuo? Ar moralės mokytojas? Ar tik pagalbininkas tada, kai ištinka nelaimė? O gal Viešpats, kuriuo remiuosi kiekvieną savo gyvenimo dieną?

Petras atsako: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus.“ Tai ne tik graži tikėjimo išpažintis. Tai žmogaus apsisprendimas. Nuo tos akimirkos Petro gyvenimas nebebus toks, koks buvo. Tikėjimas visada reikalauja apsispręsti. Negalima visą gyvenimą stovėti nuošalyje ir tik stebėti. Anksčiau ar vėliau kiekvienas žmogus turi atsakyti, ar Kristus tikrai yra jo gyvenimo pamatas.

Tai labai primena ir Baltijos kelią. Tie žmonės, kurie 1989 metų rugpjūčio 23 dieną stojo į gyvą grandinę, taip pat padarė pasirinkimą. Jie galėjo likti namuose, manyti, kad nuo vieno žmogaus niekas nepriklauso, kad sistema per stipri, kad nieko pakeisti neįmanoma. Tačiau jie išėjo. Jie susikibo rankomis ne todėl, kad jau buvo laisvi, bet todėl, kad tikėjo laisve. Kartais tikėjimas prasideda tada, kai dar nematome rezultato, bet jau žengiame pirmą žingsnį. Ir šiandien suprantame, kad tas žingsnis pakeitė istoriją.

Neatsitiktinai Baltijos kelias prasidėjo prisimenant Juodojo kaspino dieną. Negalima kurti ateities, pamirštant praeitį. Tauta, kuri nebeprisimena savo kančios, lengvai praranda ir savo laisvę. Todėl šiandien dėkojame Dievui už tuos, kurie iškentė tremtį, kalėjimus, pažeminimus, už tuos, kurie neprarado tikėjimo net tada, kai bažnyčios buvo uždaromos, kunigai persekiojami, o malda stumiama iš viešojo gyvenimo. Daugelis jų neturėjo galios pakeisti politinės sistemos, tačiau jie išsaugojo tai, kas svarbiausia – tiesą savo sąžinėje. Ir būtent tokie žmonės tampa tvirčiausiais tautos pamatais.

Jėzus šiandien sako Petrui: „Tu esi Petras – Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią.“ Uola nėra žmogus todėl, kad būtų be klaidų. Mes žinome, jog Petras vėliau išsigins Jėzaus. Tačiau uola jis tampa todėl, kad leidžia Dievui veikti savo silpnume. Bažnyčia laikosi ne ant žmogaus tobulumo, bet ant Kristaus ištikimybės. Tas pats galioja ir mūsų gyvenimui. Šeima, bendruomenė, valstybė negali išsilaikyti vien ekonomika ar įstatymais. Joms reikia dvasinio pamato. Reikia tiesos, sąžinės, atsakomybės, pagarbos žmogaus orumui. Kai šie pamatai silpnėja, pradeda skilti ir visa kita.

Galbūt todėl šiandien Evangelija skamba ypač aktualiai. Gyvename laikais, kai apie Kristų girdime daugybę nuomonių. Vieni Jį laiko tik praeities mokytoju, kiti – gražia legenda, dar kiti sako, kad žmogui Dievo nebereikia. Tačiau Jėzus ir šiandien neklausia, ką sako žiniasklaida, visuomenė ar internetas. Jis klausia kiekvieno asmeniškai: „O kuo tu mane laikai?“ Niekas negali atsakyti už mus. Nei tėvai, nei seneliai, nei kunigas. Tai atsakymas, kurį kiekvienas turime duoti savo širdyje.

Šiandien, prisimindami Baltijos kelią, galime savęs paklausti ir dar vieno dalyko. Ar mokame susikibti rankomis ne tik tada, kai minima sukaktis, bet ir kasdienybėje? Ar mokame būti vieningi šeimose, parapijose, bendruomenėse? Ar mokame vienas kitą išklausyti, atleisti, ieškoti bendro gėrio? Laisvė nėra tik galimybė daryti, ką noriu. Tikroji laisvė yra gebėjimas rinktis gėrį, net kai tai kainuoja pastangas. Tokios laisvės mus moko Kristus.

Šiandien dėkokime Dievui už mūsų tautos istoriją, už žmones, kurie savo tikėjimu, drąsa ir meile prisidėjo prie laisvos Lietuvos atkūrimo. Melskime už tuos, kurie kentėjo dėl tiesos, ir už jaunąją kartą, kad ji suprastų, jog laisvė nėra savaime suprantama dovana – ją reikia saugoti, puoselėti ir perduoti toliau. O svarbiausia – kiekvienas iš naujo atsakykime į Jėzaus klausimą: „O kuo tu mane laikai?“ Nuo šio atsakymo priklauso ne tik mūsų tikėjimas, bet ir visas mūsų gyvenimas. Nes kai Kristus tampa mūsų uola, net didžiausios gyvenimo audros nebegali sugriauti to, kas pastatyta ant Jo meilės ir tiesos. Amen.

Kun. dek. Vydas Juškėnas