Evangelija Mt 15. 21–28

Anuo metu Jėzus pasitraukė į Tyro ir Sidono sritį. Ir štai iš ano krašto atėjo viena moteris kanaanietė ir šaukė: „Pasigailėk manęs, Viešpatie, Dovydo Sūnau! Mano dukterį baisiai kankina demonas!“ Bet Jėzus neatsiliepė. 

Tuomet priėjo mokiniai ir ėmė jį prašyti: „Išklausyk ją, nes ji sekioja iš paskos šaukdama!“

Jėzus tarė: „Aš esu siųstas tik pas pražuvusias Izraelio namų avis.“

Tada moteris pribėgusi puolė ant žemės, maldaudama: „Viešpatie, padėk man!“ 

Jis atsakė: „Nedera imti vaikų duoną ir mesti šunyčiams.“ 

O ji sako: „Taip, Viešpatie, bet ir šunyčiai ėda trupinius, nukritusius nuo šeimininko stalo.“ 

Tuomet Jėzus tarė jai: „O moterie, didis tavo tikėjimas! Tebūnie tau, kaip prašai.“ Ir tą pačią valandą jos duktė pasveiko.

Šiandienos Evangelija iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti netikėta ir net sunki. Kanaanietė moteris ateina pas Jėzų maldaudama išgydyti jos demonų kankinamą dukterį, tačiau vietoj užuojautos pirmiausia sulaukia tylos. Ji šaukiasi: „Pasigailėk manęs, Viešpatie, Dovydo Sūnau!“ O Evangelijoje skaitome: „Bet Jėzus neatsiliepė.“ Toks Jėzus mums neįprastas. Esame įpratę matyti Jį iš karto atsiliepiantį į žmogaus skausmą, todėl ši tyla verčia sustoti ir klausti – kodėl?

Ko gero, kiekvienas tikintis žmogus bent kartą gyvenime yra patyręs tokią Dievo tylą. Meldžiamės dėl artimo žmogaus sveikatos, dėl vaikų, dėl šeimos, dėl darbo, dėl taikos širdyje, o atsakymas tarsi nevėluoja – jo tiesiog nėra. Dienos virsta savaitėmis, savaitės – mėnesiais, ir kartais ima atrodyti, kad mūsų malda nepasiekia dangaus. Būtent todėl ši Evangelija yra tokia artima. Ji kalba apie žmogų, kuris nenustoja tikėti net tada, kai atrodo, jog Dievas tyli.

Kanaanietė buvo pagonė. Ji nepriklausė išrinktajai tautai, neturėjo teisės tikėtis Mesijo pagalbos. Tačiau motinai nebesvarbu nei tautybė, nei papročiai, nei išdidumas. Kai kenčia vaikas, motina padarys viską. Jos meilė tampa stipresnė už baimę būti atstumtai. Ji eina pas Jėzų ne dėl savęs, o dėl savo dukters. Tai primena, kokia galinga yra meilė, kuri pamiršta save. Tikriausiai ne vienas iš mūsų esame meldęsi ne už save, bet už tuos, kuriuos mylime. Kartais atrodo, kad lengviau pakelti savo skausmą negu matyti kenčiantį vaiką, sutuoktinį ar tėvus.

Kai mokiniai prašo moterį išklausyti, nes ji garsiai šaukia, Jėzus ištaria dar sunkiau suprantamus žodžius: „Aš esu siųstas tik pas pražuvusias Izraelio namų avis.“ O vėliau – palyginimą apie vaikų duoną ir šunyčius. Šiandien šie žodžiai skamba labai griežtai, tačiau Evangelijos pabaiga leidžia suprasti, kad Jėzus ne pažemina moterį, bet atskleidžia jos tikėjimo didybę visų akivaizdoje. Jis leidžia mokiniams pamatyti, kad tikėjimas nepriklauso nuo tautybės, kilmės ar padėties. Dievo artumą lemia ne tai, iš kur žmogus yra, bet kokia yra jo širdis.

Moteris nesupyksta, neįsižeidžia ir nenusisuka. Ji neįrodinėja savo teisių, nereikalauja stebuklo. Ji tik nuolankiai atsako: „Taip, Viešpatie, bet ir šunyčiai ėda trupinius, nukritusius nuo šeimininko stalo.“ Koks nepaprastas atsakymas! Ji nepraranda orumo, tačiau kartu pripažįsta, kad viskas yra malonė. Jai pakaktų net trupinio Dievo gailestingumo, nes ji tiki, kad ir mažiausias Kristaus prisilietimas gali pakeisti gyvenimą.

Kartais mes meldžiamės manydami, kad Dievas privalo išpildyti mūsų prašymus taip, kaip įsivaizduojame. Nusiviliame, jei atsakymas vėluoja arba būna kitoks. Ši moteris moko visai kitokios maldos. Ji nepasitraukia, kai sunku. Ji pasilieka. Ji pasitiki ne todėl, kad viskas vyksta pagal jos planą, bet todėl, kad pasitiki pačiu Jėzumi. Tikras tikėjimas nėra tikėjimas vien tada, kai gauname tai, ko prašome. Tikras tikėjimas išlieka ir tada, kai dar nematome atsakymo.

Tuomet nuskamba vieni gražiausių Jėzaus žodžių visoje Evangelijoje: „O moterie, didis tavo tikėjimas! Tebūnie tau, kaip prašai.“ Įdomu, kad Jėzus nepasako: „Didelė tavo kantrybė“ ar „Didelė tavo meilė“, nors visa tai taip pat buvo tiesa. Jis pagiria jos tikėjimą. Tikėjimą, kuris nepasidavė tylai. Tikėjimą, kuris nepalūžo dėl kliūčių. Tikėjimą, kuris buvo stipresnis už nusivylimą.

Ši Evangelija kviečia ir mus pažvelgti į savo maldą. Ar meldžiamės tik tol, kol lengva? Ar nepasitraukiame, kai atrodo, kad Dievas delsia? Galbūt šiandien Viešpats kviečia mus ne ieškoti greitesnių atsakymų, bet auginti gilesnį pasitikėjimą. Nes Dievo tyla nėra Jo nebuvimas. Labai dažnai Jo tyloje bręsta mūsų tikėjimas, o laukime stiprėja mūsų širdis.

Baigdami prisiminkime, kad ši moteris į Evangeliją įėjo ne dėl savo kilmės, ne dėl padėties visuomenėje ir net ne dėl stebuklo, kurį gavo. Ji įėjo todėl, kad tapo žmogaus, kuris iki galo pasitiki Dievu, pavyzdžiu. Ir galbūt tai yra svarbiausia žinia mums visiems: Viešpats niekada neatmeta žmogaus, kuris ateina pas Jį su nuolankia ir pasitikinčia širdimi. Kartais atsakymo tenka palaukti, kartais kelias būna sunkesnis, negu tikėjomės, tačiau nė viena nuoširdi malda neprapuola. Dievas girdi kiekvieną šauksmą ir savo laiku atsako taip, kaip geriausiai tarnauja mūsų išganymui. Todėl ir mes nenustokime belstis, nenustokime tikėti ir nenustokime viltis, nes Viešpats visada girdi tuos, kurie Jo šaukiasi iš visos širdies. Amen.

Kun. dek. Vydas Juškėnas