Evangelija Mt 14, 22–33

Kai minia buvo pasotinta, Jėzus iškart liepė mokiniams sėstis į valtį ir pirma jo irtis į kitą krantą, kol jis atleisiąs minią. Atleidęs minią, jis užkopė nuošaliai į kalną melstis. Ir atėjus vakarui, jis buvo ten vienas. 

Tuo tarpu valtis jau toli toli nuplaukė nuo kranto, blaškoma bangų, nes pūtė priešingas vėjas. Ketvirtos nakties sargybos metu Jėzus atėjo pas juos, žengdamas ežero paviršiumi. Pamatę jį einantį ežero paviršiumi, mokiniai nusigando ir, manydami, jog tai šmėkla, iš baimės ėmė šaukti. 

Jėzus tuojau juos prakalbino: „Drąsos! Aš Esu. Nebijokite!“ 

Petras atsiliepė: „Viešpatie, jei čia tu, liepk man ateiti pas tave vandeniu.“ 

Jis atsakė: „Eik!“ 

Petras, išlipęs iš valties, ėmė eiti vandens paviršiumi ir nuėjo prie Jėzaus. Bet, pamatęs vėjo smarkumą, jis nusigando ir, pradėjęs skęsti, sušuko: „Viešpatie, gelbėk mane!“

Tuojau ištiesęs ranką, Jėzus sugriebė jį ir tarė: „Silpnatiki, ko suabejojai?!“

Jiems įlipus į valtį, vėjas nurimo. Tie, kurie buvo valtyje, pagarbino jį, sakydami: „Tikrai tu Dievo Sūnus!“ 

Evangelijoje pagal Matą šiandien matome labai gyvą ir artimą žmogaus gyvenimui paveikslą. Mokiniai yra valtyje, ežere kyla stiprus vėjas, bangos daužosi į valtį, naktis dar labiau sustiprina baimę, o Jėzaus tarsi nėra šalia. Argi ne taip kartais jaučiamės ir mes? Gyvenimo audros ateina nelauktai – liga, netektis, nerimas dėl vaikų, šeimos išbandymai, finansiniai sunkumai, vienatvė, abejonės. Dažnai atrodo, kad Dievas tyli, kad meldžiamės, bet atsakymo nėra, kad irkluojame iš visų jėgų, o krantas nė kiek neartėja.

Tačiau Evangelija atskleidžia labai svarbią tiesą – Jėzus niekada nepamiršta savųjų. Nors mokiniai Jo nematė, Jis matė juos. Nors jie jautėsi vieni, Jis visą laiką žinojo, kur jie yra. Atėjęs pas juos ketvirtosios nakties sargybos metu, kai žmogaus jėgos jau beveik išsekusios, Jis eina vandens paviršiumi. Tai nėra tik stebuklas, parodantis Jo dievišką galią. Tai ženklas, kad Kristus yra stipresnis už visa, kas žmogui atrodo neįveikiama. Jam paklūsta vėjas, bangos, chaosas ir baimė.

Vis dėlto mokiniai Jo neatpažįsta. Jie mano matantys šmėklą. Kaip dažnai ir mes neatpažįstame Dievo veikimo. Kartais tikimės, kad Jis ateis vienaip, o Jis ateina visai kitu keliu. Tikimės, kad iš karto panaikins mūsų sunkumus, o Jis pirmiausia nori sustiprinti mūsų širdį. Tikimės greito stebuklo, o Jis dovanoja kantrybę, žmones šalia, vidinę ramybę ar naują viltį. Dievas dažnai veikia tyliai, nepastebimai, tačiau visada ištikimai.

Tuomet nuskamba vieni gražiausių Evangelijos žodžių: „Nusiraminkite, tai aš, nebijokite!“ Šie žodžiai skirti ne tik mokiniams Galilėjos ežere. Jie skirti kiekvienam žmogui, kuris šiandien gyvena savo audroje. Jėzus nesako, kad daugiau niekada nekils bangos, nesako, kad tikinčio žmogaus gyvenimas bus lengvas. Jis pažada kai ką daug svarbesnio – kad audroje mes nebūsime vieni. Dievo artumas nepanaikina visų išbandymų, tačiau suteikia jėgų juos pereiti.

Šioje Evangelijoje ypatingą vietą užima Petras. Jis vienintelis išdrįsta išlipti iš valties. Kol jo akys nukreiptos į Jėzų, jis eina vandeniu. Tačiau vos tik pradeda labiau žiūrėti į vėją ir bangas, jo širdį užvaldo baimė, ir jis ima skęsti. Argi ne toks dažnai būna mūsų tikėjimas? Kol žvelgiame į Kristų, širdyje atsiranda ramybė. Tačiau kai visas dėmesys nukrypsta į problemas, į blogas naujienas, į nerimą dėl rytdienos ar į savo silpnumą, atrodo, kad grimztame vis giliau. Mūsų baimės tampa didesnės už pasitikėjimą.

Tačiau svarbiausia šioje istorijoje yra ne Petro silpnumas. Svarbiausia – Jėzaus ranka. Petrui pradėjus skęsti, jis sušunka: „Viešpatie, gelbėk mane!“ Ir Evangelijoje skaitome: „Tuojau ištiesęs ranką, Jėzus sugriebė jį“. Dievas nelaukia, kol žmogus taps tobulas. Jis ateina tada, kai žmogus pripažįsta savo silpnumą. Tikėjimas nėra gebėjimas niekada nesuklupti. Tikėjimas – tai pasitikėjimas, kad net suklupus Kristaus ranka visada yra arčiau negu mūsų baimė.

Galbūt todėl ši Evangelija kviečia kiekvieną mūsų savęs paklausti: kur šiandien nukreiptas mano žvilgsnis? Ar į bangas, kurios kelia nerimą? Ar į vėją, kuris grasina viską sugriauti? O gal į Kristų, kuris eina per tas pačias bangas ir sako: „Tai aš. Nebijok.“ Mes negalime sustabdyti visų gyvenimo audrų. Negalime pakeisti praeities, išvengti kiekvieno skausmo ar numatyti ateities. Tačiau galime pasirinkti, kam patikėsime savo širdį.

Evangelija baigiasi gražiu vaizdu. Kai Jėzus įlipa į valtį, vėjas nurimsta, o mokiniai pagarbina Jį sakydami: „Tikrai tu Dievo Sūnus.“ Kartais tik po išgyventos audros žmogus supranta, kiek daug Dievas buvo šalia. Tik tada pamatome, kad mus nešė ne mūsų pačių stiprybė, bet Jo ištikimybė. Todėl ir šiandien Viešpats kviečia mus ne gyventi be baimės, bet gyventi su pasitikėjimu. Nes tikėjimas nėra įsitikinimas, kad nieko blogo nenutiks. Tikėjimas yra ramus žinojimas, kad kas benutiktų, Kristus nepaliks mūsų vienų. Jo ranka visada ištiesta, Jo žodis visada skamba mūsų širdžiai: „Nusiraminkite, tai aš, nebijokite!“ Amen.

Kun. dek. Vydas Juškėnas