Šv. Sikstas II (mirė 258 m.), popiežius, ir jo draugai, kankiniai, minimi rugpjūčio 7 d.

Rugpjūčio 7 dieną Bažnyčia mini šventąjį Sikstą II – popiežių ir kankinį, bei jo draugus diakonus, kurie III amžiuje atidavė gyvybę už tikėjimą Kristumi. Jie gyveno vienu sunkiausių ankstyvosios Bažnyčios laikotarpių, kai krikščionys Romos imperijoje buvo žiauriai persekiojami. Šventasis Sikstas II tapo ganytojo, nepaliekančio savo tikinčiųjų net mirties akivaizdoje, pavyzdžiu.

Apie Siksto II ankstyvąjį gyvenimą žinoma nedaug. Manoma, kad jis buvo kilęs iš Graikijos arba rytinių Romos imperijos sričių. 257 metais rugpjūčio 30 dieną jis buvo išrinktas Romos vyskupu – popiežiumi. Tuo metu Bažnyčia išgyveno labai sudėtingą laikotarpį. Imperatorius Valerijonas buvo pradėjęs naują krikščionių persekiojimų bangą.

Be išorinių pavojų, Bažnyčią tuo metu slėgė ir vidiniai ginčai. Vienas didžiausių konfliktų kilo dėl vadinamųjų lapsi – krikščionių, kurie persekiojimų metu išsigynė tikėjimo ar atliko pagoniškas apeigas. Buvo nesutariama, ar tokiems žmonėms galima leisti sugrįžti į Bažnyčią.

Sikstas II garsėjo kaip taikus ir išmintingas ganytojas. Jis siekė sutaikyti susiskaldžiusias bendruomenes ir atkurti vienybę tarp Romos bei Afrikos Bažnyčių. Ypač svarbu buvo jo susitaikymas su Kartaginos vyskupu šventuoju Kiprijonu, su kuriuo ankstesni popiežiai buvo konfliktavę dėl krikšto klausimų.

Tačiau Siksto pontifikatas truko labai trumpai. 258 metais imperatorius Valerijonas paskelbė dar griežtesnį įsakymą prieš krikščionis. Buvo liepta suimti vyskupus, kunigus ir diakonus bei juos nužudyti.

258 metų rugpjūčio 6 dieną Sikstas II slapta aukojo liturgiją Kaliksto katakombose Romoje – vietoje, kur krikščionys rinkdavosi maldai ir laidodavo mirusiuosius. Ten jis buvo suimtas kartu su keliais diakonais. Pasak tradicijos, jis buvo nužudytas beveik iš karto – nukirsdintas sėdėdamas savo vyskupo kėdėje.

Kartu su juo kankinio mirtį priėmė keturi diakonai:

• Januarijus,
• Vincentijus,
• Magnus,
• Steponas.

Dar du diakonai – Felicissimus ir Agapitas – tikriausiai buvo nužudyti tą pačią dieną kitur Romoje.

Ypatingai garsus pasakojimas susijęs su šventuoju Laurynu – vienu iš Romos diakonų, kuris labai mylėjo Sikstą II. Kai popiežius buvo vedamas į mirtį, Laurynas verkdamas klausė: „Tėve, kur eini be savo sūnaus?“ Sikstas jam atsakė: „Neverk, mano sūnau. Po trijų dienų tu seksi paskui mane.“
Ir iš tiesų šventasis Laurynas buvo nukankintas rugpjūčio 10 dieną.

Šventasis Sikstas II buvo labai gerbiamas ankstyvojoje Bažnyčioje. Jo vardą mini net seniausios Romos liturginės maldos. Apie jį su pagarba rašė šventasis Kiprijonas ir šventasis Augustinas.

Teologiškai šventasis Sikstas II labai svarbus kaip gerojo ganytojo paveikslas. Jis nepaliko savo bendruomenės persekiojimų metu, neslėpė tikėjimo ir liko su žmonėmis iki mirties.

Jo gyvenime taip pat ryški Bažnyčios vienybės tema. Net sudėtingų ginčų laikotarpiu Sikstas siekė ne susipriešinimo, o susitaikymo.

Kankinystė ankstyvojoje Bažnyčioje buvo laikoma aukščiausiu Kristaus sekimo būdu. Sikstas ir jo draugai liudijo, kad tikėjimas nėra vien teorija ar tradicija – tai meilė Kristui, stipresnė už mirtį.

Jų istorija labai aktuali ir šiandien. Nors daugelyje pasaulio vietų krikščionys nebekankinami taip kaip III amžiuje, daugybė žmonių vis dar patiria spaudimą išsižadėti tikėjimo, tylėti apie Evangeliją ar prisitaikyti prie pasaulio dvasios.

Šventasis Sikstas II primena, kad Bažnyčia nuo pat pradžių augo per ištikimybę ir auką.

Šie kankiniai taip pat moko drąsos kunigus, vyskupus ir visus tikinčiuosius – būti ištikimiems ne tik tada, kai lengva, bet ir sunkumų metu.

Šventasis Sikstai II ir jūsų draugai kankiniai, melskitės už Bažnyčią, už popiežių, vyskupus ir kunigus, kad liktume vieningi tikėjime, drąsiai liudytume Kristų ir niekada Jo neišsižadėtume.

Parapijos info.