Rugpjūčio 6 dieną Bažnyčia švenčia Viešpaties Jėzaus Kristaus Atsimainymo šventę. Tai viena giliausių ir paslaptingiausių Evangelijos švenčių, atskleidžianti Kristaus dieviškąją šlovę. Ši šventė primena įvykį ant Taboro kalno, kai Jėzus trijų mokinių akivaizdoje trumpam parodė savo dieviškąją garbę. Atsimainymas tapo tarsi dangaus šviesos blyksniu prieš Kryžiaus kančią.

Atsimainymo įvykis aprašytas trijose Evangelijose – pagal Matą (Mt 17, 1–8), Morkų (Mk 9, 2–8) ir Luką (Lk 9, 28–36). Evangelistai pasakoja, kad Jėzus pasiėmė Petrą, Jokūbą ir Joną į aukštą kalną melstis. Tradicija nuo senų laikų šį kalną tapatina su Taboro kalnu Galilėjoje, nors Evangelija jo tiesiogiai neįvardija.

Meldžiantis Jėzaus išvaizda staiga pasikeitė: „Jo veidas sužibo kaip saulė, o drabužiai tapo balti kaip šviesa“ (Mt 17, 2).

Šalia Jo pasirodė Mozė ir Elijas – du didieji Senojo Testamento vyrai. Mozė simbolizuoja Įstatymą, o Elijas – pranašus. Taip parodoma, kad visas Senasis Testamentas išsipildo Kristuje.

Evangelijoje rašoma, kad jie kalbėjosi apie Jėzaus „išėjimą“, tai yra Jo kančią, mirtį ir prisikėlimą Jeruzalėje (Lk 9, 31).

Petras, apimtas nuostabos, norėjo šią akimirką sustabdyti: „Viešpatie, gera mums čia būti!“ Jis siūlė pastatyti tris palapines – Jėzui, Mozei ir Elijui.

Tačiau tada pasirodė šviesus debesis ir iš jo nuskambėjo Tėvo balsas: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi. Jo klausykite!“ (Mt 17, 5).

Šie žodžiai labai svarbūs – jie pakartoja Jėzaus krikšto metu ištartą Tėvo liudijimą ir aiškiai atskleidžia Kristaus dieviškąją tapatybę.

Teologiškai Atsimainymas yra tarsi langas į amžinybę. Mokiniai trumpam pamato tai, kas paprastai lieka paslėpta – Jėzaus dieviškąją šlovę. Kristus nėra vien mokytojas ar pranašas. Jis yra Dievo Sūnus.

Tačiau labai svarbu, kad Atsimainymas vyksta prieš pat Jėzaus kančios kelią. Mokiniai mato šlovę tam, kad vėliau nepalūžtų matydami kryžių. Bažnyčia nuo seno suprato, kad Taboro kalnas ir Golgota yra neatskiriami. Šlovė eina per kryžių.

Šventė Rytų Bažnyčioje buvo švenčiama jau nuo IV–V amžiaus. Ant Taboro kalno anksti iškilo bazilikos. Vakaruose ši šventė išplito vėliau. 1457 metais popiežius Kalikstas III ją įtraukė į visos Bažnyčios liturginį kalendorių kaip padėką už krikščionių pergalę prieš Osmanų imperiją Belgrado mūšyje 1456 metais.

Lietuvoje Atsimainymo šventė nuo seno vadinama „Škaplierine“ kai kuriose vietose klaidingai maišoma su kitais vasaros atlaidais, tačiau liaudiškame pamaldume rugpjūčio pradžia dažnai buvo siejama su derliaus branda, šviesos pilnatve ir Dievo palaiminimu gamtai.

Kai kuriose Lietuvos parapijose Atsimainymo atlaidai turėjo ypatingą reikšmę. Žmonės į bažnyčią nešdavo pirmuosius vaisius, daržoves, javus dėkodami Dievui už derlių. Tai gražiai susijungdavo su pačia Atsimainymo prasme – žmogaus ir kūrinijos perkeitimu Dievo šviesoje.

Teologiškai ši šventė labai svarbi ir žmogui. Atsimainymas kalba ne tik apie Kristų, bet ir apie žmogaus pašaukimą. Krikščionybė moko, kad žmogus sukurtas ne vien žemei ar laikinumui. Jis pašauktas amžinajai šlovei.

Todėl Atsimainymas yra vilties šventė. Net jei gyvenime daug kryžių, skausmo ar tamsos, paskutinis žodis priklauso ne kančiai, o Dievo šviesai.

Rytų Bažnyčios šventieji labai mėgo kalbėti apie „dieviškąją šviesą“. Jie mokė, kad žmogus, gyvenantis maldoje ir vienybėje su Dievu, po truputį pats tampa perkeistas Dievo malonės.

Atsimainymo šventė kviečia ir šiandien pakelti akis nuo kasdienybės triukšmo į amžinybę. Žmogui reikia Taboro akimirkų – maldos, tylos, Dievo artumo patyrimo. Be jų sunku nešti gyvenimo kryžių.

Ši šventė taip pat primena klausyti Kristaus: „Jo klausykite!“ Tai centrinė Atsimainymo žinia.

Viešpatie Jėzau Kristau, Taboro kalne apreiškęs savo dieviškąją šlovę, perkeisk mūsų širdis savo šviesa, stiprink mus gyvenimo kryžiuose, mokyk klausytis Tavo žodžio ir vesk į amžinosios šlovės pilnatvę.

Parapijos info.