Rugpjūčio 15 dieną Bažnyčia švenčia vieną didžiausių Marijos švenčių – Švenčiausiosios Mergelės Marijos Ėmimą į dangų, Lietuvoje nuo seno vadinamą Žoline. Tai džiaugsmo, derliaus, dėkingumo ir vilties šventė, labai giliai įsišaknijusi tiek Bažnyčios tikėjime, tiek lietuvių tautos tradicijoje. Žolinė Lietuvoje yra ne tik religinė iškilmė, bet ir ypatinga vasaros brandos, šeimos susitikimų ir gyvos liaudiškos maldos diena.

Bažnyčia tiki, kad Švenčiausioji Mergelė Marija, pasibaigus jos žemiškajam gyvenimui, buvo su kūnu ir siela paimta į dangaus garbę. Ši tiesa vadinama Marijos Ėmimo į dangų dogma.

Nors Šventajame Rašte tiesiogiai neaprašyta Marijos Ėmimo į dangų akimirka, Bažnyčios tikėjimas nuo seniausių laikų saugojo šią tradiciją. Jau pirmųjų amžių krikščionys tikėjo, kad Dievo Motina, glaudžiausiai susivienijusi su Kristumi, negalėjo likti mirties suirime.

1950 metų lapkričio 1 dieną popiežius Pijus XII apaštališkojoje konstitucijoje Munificentissimus Deus oficialiai paskelbė šią tiesą Bažnyčios dogma: „Nekaltoji Dievo Motina, visuomet Mergelė Marija, pasibaigus žemiškajam gyvenimui, buvo su kūnu ir siela paimta į dangaus garbę.“

Tačiau pati šventė Bažnyčioje daug senesnė. Rytų krikščionybėje ji buvo švenčiama jau V–VI amžiuje kaip „Dievo Motinos Užmigimas“ (Dormitio). Vakaruose Ėmimo į dangų šventė plačiai paplito VII–VIII amžiuje.

Teologiškai ši šventė labai gili. Marijos Ėmimas į dangų yra ne tik jos privilegija, bet ir visos Bažnyčios vilties ženklas. Marijoje žmogus jau mato tai, kam pašaukti visi tikintieji – amžiną gyvenimą su Dievu.

Marija pirmoji pilnai dalyvauja Kristaus prisikėlimo vaisiuose. Ji tampa būsimosios žmogaus garbės paveikslu. Todėl Žolinė yra ne liūdna, bet labai džiaugsminga šventė.

Lietuvoje ši iškilmė nuo seno vadinama Žoline. Šis pavadinimas kilo iš tradicijos tądien į bažnyčią nešti žolynus, gėles, javus, vaisius ir pirmąjį derlių pašventinimui. Žolynų puokštės simbolizuoja:

• Dievo palaimintą kūriniją,
• žmogaus darbo vaisius,
• gyvybę,
• dėkingumą Dievui.

Lietuvių kaimuose Žolinė buvo viena svarbiausių vasaros švenčių. Žmonės sakydavo: „Kas neateina per Žolinę, tas bus biednas.“ Arba: „Nuo Žolinės vasara pradeda leistis.“

Tai buvo ne tik religinė diena, bet ir šeimos susibūrimo metas. Po šv. Mišių žmonės lankydavo artimuosius, sėsdavo prie bendro stalo, dėkodavo už derlių ir gyvenimą.

Pašventinti žolynai namuose buvo laikomi ypatingoje vietoje. Jais puošdavo kryžius, šventus paveikslus, kartais dėdavo prie mirštančiųjų ar naudodavo audrų metu kaip Dievo globos ženklą.

Žolinė Lietuvoje glaudžiai susijusi ir su piligrimystėmis bei atlaidais. Vieni garsiausių vyksta:

• Pivašiūnų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia
• Krekenavos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bazilika
• Zarasų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia
• Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bazilika

Ypač kaimuose Žolinė išliko gyva tikėjimo ir tautiškumo šventė. Net sovietmečiu žmonės slapta nešdavo žolynus į bažnyčią ir saugojo šią tradiciją kaip tikėjimo ženklą.

Teologiškai Žolinė labai gražiai sujungia dangų ir žemę. Marija paimama į dangų, tačiau žmogus į bažnyčią neša žemės vaisius. Tai primena, kad visa kūrinija pašaukta būti perkeista Dievo šlovėje.

Ši šventė taip pat kalba apie žmogaus kūno orumą. Krikščionybė moko, kad kūnas nėra nereikšmingas ar blogas. Marijos paėmimas į dangų su kūnu rodo, kad žmogus visas – kūnu ir siela – pašauktas amžinybei.

Žolinė yra ir motiniškos globos šventė. Lietuvių pamaldume Marija dažnai vadinama:

• Dangaus Motina,
• Lietuvos Globėja,
• Žemės Motina,
• Vargstančiųjų Užtarėja.

Per Žolinę daugelis žmonių jai patiki šeimas, derlių, ligonius, vaikus ir visą gyvenimą.

Šiandien, kai pasaulyje daug nerimo ir netikrumo, Žolinė primena viltį. Marija jau yra ten, kur ir mes esame kviečiami – Dievo šlovėje.

Švenčiausioji Mergele Marija, į dangų paimta Motina, globok mūsų šeimas ir tautą, laimink mūsų darbą ir žemę, mokyk mus gyventi tikėjimu ir vesk mus į amžinąją Dievo karalystę.

Parapijos info.