Šv. Joana Pranciška Šantalietė (1572–1641), vienuolė, minima rugpjūčio 12 d.

Rugpjūčio 12 dieną Bažnyčia mini šventąją Joaną Prancišką Šantalietę – vienuolę, motiną, našlę ir Švč. Mergelės Marijos Aplankymo ordino steigėją. Jos gyvenimas buvo kupinas išbandymų, netekčių ir vidinių kovų, tačiau būtent per visa tai ji išmoko visiškai pasitikėti Dievu. Šventoji Joana Pranciška tapo švelnios, kantrios ir brandžios krikščioniškos meilės pavyzdžiu.

Ji gimė 1572 metų sausio 23 dieną Dižone, Prancūzijoje, kilmingoje šeimoje. Jos tikrasis vardas buvo Jeanne-Françoise Frémyot. Tėvas Benigne Frémyot buvo Burgundijos parlamento prezidentas, gerbiamas teisininkas ir tikintis žmogus. Motina mirė, kai Joanai buvo vos pusantrų metų, todėl mergaitė anksti patyrė netektį.

Joana augo labai gabi, išsilavinusi ir giliai tikinti. 1592 metais, būdama dvidešimties metų, ji ištekėjo už barono Kristupo de Šantalio. Jų santuoka buvo labai laiminga. Jie susilaukė šešių vaikų, nors du jų mirė vaikystėje.

Šeimos gyvenime Joana buvo mylinti žmona ir rūpestinga motina. Ji taip pat garsėjo gailestingumu vargšams ir ligoniams. Tačiau laimė truko neilgai.

1601 metais jos vyras Kristupas buvo mirtinai sužeistas medžioklės nelaimėje. Jam buvo tik apie 35 metus. Po šios tragedijos Joana liko našlė su vaikais ir išgyveno labai sunkų vidinį laikotarpį.

Po vyro mirties ji persikėlė gyventi pas uošvį, tačiau ten susidūrė su įvairiais sunkumais ir pažeminimais. Nepaisant visko, Joana stengėsi gyventi krikščioniškai – nepasiduoti kartėliui ir augti pasitikėjime Dievu.

1604 metais Dižone ji susitiko garsų vyskupą ir dvasinį mokytoją šventąjį Pranciškų Salezietį. Šis susitikimas tapo lemtingas jos gyvenime. Tarp jų užsimezgė gilus dvasinis ryšys ir bendras troškimas padėti žmonėms atrasti Dievo meilę.

Pranciškus Salezietis matė Joanos dvasinį brandumą ir skatino ją nepasiduoti skausmui. Jis mokė švelnios ir kasdieniškos šventumo dvasios – kad šventumas pasiekiamas ne tik dideliais darbais, bet ir ištikimybe kasdienybėje.

1610 metais Annecy mieste Joana Pranciška kartu su šv. Pranciškumi Saleziečiu įkūrė Švč. Mergelės Marijos Aplankymo ordiną, dar vadinamą vizitietėmis.

Šis ordinas buvo ypatingas tuo, kad buvo skirtas ne tik stiprioms ir sveikoms moterims, kaip anuomet įprasta. Joana ir Pranciškus troško priimti ir silpnesnes, vyresnes, ligotas moteris, kurios taip pat troško gyventi Dievui.

Vizitiečių dvasingumas rėmėsi:

• nuolankumu,
• švelnumu,
• meile,
• pasitikėjimu Dievu,
• paprastu kasdieniu šventumu.

Po Pranciškaus Saleziečio mirties 1622 metais Joana Pranciška tęsė ordino plėtrą. Ji įsteigė daugybę vienuolynų Prancūzijoje ir kitose Europos vietose.

Tačiau jos gyvenime netrūko ir kančios. Ji kentėjo dėl vaikų netekčių, nesupratimo, fizinių ligų ir vidinių dvasinių išbandymų. Nepaisant to, liko labai rami, motiniška ir kupina meilės.

Šventoji Joana Pranciška mirė 1641 metų gruodžio 13 dieną Moulins mieste, Prancūzijoje, būdama 69 metų. 1767 metais popiežius Klemensas XIII paskelbė ją šventąja.

Teologiškai šventoji Joana Pranciška labai svarbi kaip kasdienio šventumo liudytoja. Ji nebuvo atsiskyrėlė ar didžioji mistikė įprasta prasme. Jos šventumas gimė šeimos gyvenime, motinystėje, kančioje, našlystėje ir ištikimybėje kasdienėse pareigose.

Jos gyvenime labai ryški Dievo Apvaizdos tema. Ji išmoko priimti net skaudžiausius gyvenimo įvykius kaip kelią pas Dievą.

Kartu su šv. Pranciškumi Saleziečiu ji skleidė labai svarbią žinią: šventumas skirtas visiems žmonėms, ne tik išrinktiesiems.

Joana taip pat primena švelnumo vertę. Ji gyveno laikais, kai religiniame gyvenime dažnai vyravo griežtumas ir baimė, tačiau mokė meilės, kantrybės ir širdies ramybės.

Šiandien jos liudijimas ypač aktualus žmonėms, kurie išgyvena netektis, šeimos sunkumus, vienatvę ar vidinį nuovargį. Ji primena, kad Dievas veikia ir per žmogaus silpnumą.

Lietuvoje šventosios Joanos Pranciškos vardas nėra labai plačiai žinomas, tačiau jos dvasingumas artimas daugeliui tikinčiųjų – ypač motinoms, našlėms ir žmonėms, kurie mokosi nešti gyvenimo kryžių su tikėjimu.

Šventoji Joana Pranciška Šantaliete, meilės, kantrybės ir pasitikėjimo Dievu mokytoja, melskis už mūsų šeimas, už našlius ir kenčiančius žmones, kad net sunkumuose rastume ramybę Kristuje ir augtume meilėje kiekvieną dieną.

Parapijos info.