Evangelija Mt 13, 24–43

Anuo metu Jėzus pateikė minioms kitą palyginimą: 

„Su Dangaus Karalyste yra kaip su žmogumi, kuris pasėjo savo dirvoje gerą sėklą. Žmonėms bemiegant, atėjo jo priešas, pasėjo kviečiuose raugių ir nuėjo sau. 

Kai želmuo paūgėjo ir išplaukėjo, pasirodė ir raugės. Šeimininko tarnai atėjo ir klausė: ‘Šeimininke, argi ne gerą sėklą pasėjai savo lauke? Iš kurgi atsirado raugių?’ Jis atsakė: ‘Tai padarė mano priešas’. Tarnai pasisiūlė: ‘Jei nori, mes eisime ir jas išravėsime’. Jis atsakė: ‘Ne, kad kartais, ravėdami rauges, neišrautumėte su jomis ir kviečių. Palikite abejus augti iki pjūties. Pjūties metu aš pasakysiu pjovėjams: ‘Pirmiau išrinkite rauges ir suriškite į pėdelius sudeginti, o kviečius sukraukite į mano kluoną’.“ 

Jėzus pateikė jiems dar vieną palyginimą: „Su Dangaus Karalyste yra kaip su garstyčios grūdeliu, kurį žmogus ėmė ir pasėjo savo dirvoje. Nors jis mažiausias iš visų sėklų, bet užaugęs esti didesnis už daržoves ir pavirsta medeliu; net padangių sparnuočiai atskrenda ir susisuka lizdus jo šakose.“ 

Jis pasakė ir dar kitą palyginimą: „Su Dangaus Karalyste yra kaip su raugu, kurį moteris ėmė įmaišė trijuose saikuose miltų, ir nuo jo viskas įrūgo.“ 

Visa tai Jėzus kalbėjo minioms palyginimais, ir be palyginimų jis jiems nekalbėjo. Išsipildė, kas buvo per pranašą pasakyta: 

Aš atversiu savo burną palyginimais, išpasakosiu nuo pasaulio sukūrimo paslėptus dalykus. 

Paleidęs minias, Jėzus keliavo namo. Prie jo priėjo mokiniai ir prašė: „Išaiškink mums palyginimą apie rauges dirvoje.“ 

Jis atsiliepė: „Sėjantysis gerą sėklą yra Žmogaus Sūnus. Dirva – tai pasaulis. Gera sėkla – Karalystės vaikai, o raugės – piktojo vaikai. Jas pasėjęs priešas – velnias. Pjūtis – tai pasaulio pabaiga, o pjovėjai – angelai. 

Taigi kaip surenkamos ir sudeginamos raugės, taip bus ir pasaulio pabaigoje. Žmogaus Sūnus išsiųs savo angelus, tie išrankios iš jo Karalystės visus papiktintojus bei nedorėlius ir įmes juos į žioruojančią krosnį. Ten bus verksmas ir dantų griežimas. Tuomet teisieji spindės kaip saulė savo Tėvo Karalystėje. 

Kas turi ausis, teklauso!“

Šiandien Evangelijoje Jėzus kalba apie lauką, kuriame auga kviečiai ir raugės. Tai labai paprastas, kasdienis vaizdas, tačiau jame slypi viena giliausių tiesų apie Dievą, pasaulį ir žmogaus širdį. Šeimininkas pasėjo gerą sėklą savo lauke, tačiau naktį atėjo priešas ir tarp kviečių pasėjo raugių. Tarnai, pastebėję blogį, iš karto nori veikti: „Jei nori, mes eisime ir jas išravėsime.“ Tačiau šeimininkas atsako: „Ne, kad kartais, ravėdami rauges, neišrautumėte su jomis ir kviečių.“

Šiuose žodžiuose atsiskleidžia nepaprasta Dievo kantrybė. Žmogus dažnai nori greito teisingumo. Mes norime aiškiai atskirti: čia geri, čia blogi; čia teisūs, čia klystantys. Norime, kad blogis būtų pašalintas tuoj pat. Tačiau Dievas mato giliau negu žmogus. Mes matome tik išorę, o Jis mato širdį. Mes matome dabartinę akimirką, o Dievas mato visą žmogaus kelią.

Dievo kantrybė nėra abejingumas blogiui. Kartais žmogui gali atrodyti: kodėl Dievas leidžia blogiui egzistuoti? Kodėl Jis nesustabdo kiekvieno neteisingumo? Kodėl pasaulyje kartu auga tiek daug gėrio ir tiek daug skausmo? Šiandien Jėzus parodo – Dievas laukia ne todėl, kad Jam nerūpi. Jis laukia todėl, kad duoda žmogui galimybę pasikeisti.

Jeigu Dievas kiekvieną kartą tuoj pat pašalintų viską, kas netobula, kas iš mūsų liktų? Nes ši Evangelija kalba ne tik apie pasaulį aplink mus. Ji kalba ir apie kiekvieno mūsų širdį. Kviečiai ir raugės auga ne tik žmonijoje. Jie dažnai auga tame pačiame žmoguje.

Mumyse yra daug gero – meilės, tikėjimo, noro padėti, gebėjimo atleisti. Bet kartu yra ir silpnumų – pykčio, puikybės, savanaudiškumo, nekantrumo. Žmogaus širdis yra tas laukas, kuriame vyksta nuolatinė kova tarp Dievo sėklos ir to, kas bando ją užgožti.

Kartais mes patys sau tampame labai griežti. Matome savo klaidas ir galvojame: aš niekada nepasikeisiu. Bet Dievas į mus žvelgia kitaip. Jis mato ne tik mūsų rauges. Jis mato ir kviečius. Jis mato tai, kas mumyse dar gali augti.

Tai nereiškia, kad turime susitaikyti su blogiu savyje. Ūkininkas nepasako, kad raugės yra gerai. Jis tik žino tinkamą laiką. Taip ir Dievas kantriai augina žmogų. Jis keičia ne sunaikindamas, bet gydydamas.

Jėzus šiandien pateikia ir kitą palyginimą – apie garstyčios grūdelį. Tai viena mažiausių sėklų, bet iš jos išauga didelis augalas. Dievo Karalystė dažnai prasideda labai mažai.

Mes dažnai laukiame didelių ženklų, stiprių įvykių, greitų pokyčių. Tačiau Dievas mėgsta veikti tyliai. Vienas geras žodis. Vienas atleidimas. Viena nuoširdi malda. Vienas meilės darbas. Žmogaus akimis tai gali atrodyti labai maža, bet Dievo rankose maži dalykai gali užaugti į didelius vaisius.

Taip augo ir pati Bažnyčia. Ji prasidėjo nuo nedidelės mokinių grupės, paprastų žmonių, kurie neturėjo nei politinės galios, nei turtų. Tačiau Dievo sėkla augo. Per šimtmečius ji pasiekė tautas, kultūras ir milijonus žmonių širdžių.

Jėzus dar kalba apie raugą, kurį moteris įmaišo į miltus, ir jis pamažu pakeičia visą tešlą. Tai dar vienas Dievo veikimo ženklas. Tikėjimas nebūtinai visada matomas iš karto. Jis tyliai keičia žmogų iš vidaus.

Kartais žmogus klausia: ar mano maži geri darbai turi prasmę? Ar viena malda ką nors pakeičia? Ar vienas žmogus gali padaryti skirtumą? Evangelija atsako – taip. Nes Dievas veikia per mažus dalykus.

Šiandienos Evangelija kviečia mus mokytis Dievo žvilgsnio. Ne taip greitai teisti kitus. Ne taip lengvai skirstyti žmones į „kviečius“ ir „rauges“. Kartais žmogus, kurį mes būtume nurašę, Dievo malonės paliestas pasikeičia ir duoda nuostabių vaisių.

Juk ir šventieji nebuvo žmonės be praeities ar silpnumų. Jie buvo tie, kurie leido Dievui auginti gėrį jų širdyse.

Tad šiandien paklauskime savęs: kokią sėklą aš leidžiu auginti savo gyvenime? Ką maitinu savo mintimis, žodžiais, pasirinkimais? Ar auginu kviečius – meilę, tikėjimą, atleidimą? Ar leidžiu plisti raugėms – pykčiui, abejingumui, nuoskaudoms? Dievas dar duoda laiko. Ir tas laikas yra dovana.

Tegul Viešpats padeda mums kantriai auginti gėrį savyje ir kituose. Tegul moko žvelgti į žmones taip, kaip žvelgia Jis – ne tik į tai, kas šiandien silpna, bet ir į tai, kuo žmogus dar gali tapti Jo malonėje. Amen.

Kun. dek. Vydas Juškėnas