Šv. Sarbelijus Machlufas (1828-1898), kunigas, minimas liepos 24 d. 

Liepos 24 dieną Bažnyčia mini šventąjį Sarbelijų Machlufą – libaniečių vienuolį, kunigą ir atsiskyrėlį, vieną garsiausių Rytų Katalikų Bažnyčios šventųjų. Jo gyvenimas buvo beveik visiškai paslėptas nuo pasaulio akių – kupinas tylos, maldos, pasninko ir Eucharistijos garbinimo. Tačiau būtent ši tyli šventumo šviesa po jo mirties išplito po visą pasaulį. Šventasis Sarbelijus šiandien laikomas stebuklų, vidinės ramybės ir visiško atsidavimo Dievui simboliu.

Sarbelijus gimė 1828 metų gegužės 8 dieną Bekaa Kafra kaime, Libano kalnuose, maronitų katalikų šeimoje. Jo tikrasis vardas buvo Juozapas Antanas Machlufas (Youssef Antoun Makhlouf). Tėvai buvo neturtingi, tačiau labai tikintys žmonės. Kai Juozapui buvo vos treji metai, mirė jo tėvas, todėl berniuką daugiausia augino motina ir dėdė.

Nuo mažens Juozapas mėgo tylą ir maldą. Pasakojama, kad jis dažnai pasitraukdavo į kalnų urvus melstis vienumoje. Jau vaikystėje jį labai traukė vienuoliškas gyvenimas.

1851 metais, būdamas 23 metų, jis slapta paliko namus ir įstojo į Maronitų libaniečių ordiną Annajos vienuolyne. Įstodamas gavo Sarbelijaus vardą – pagerbdamas ankstyvosios Bažnyčios Antiochijos kankinį Sarbelijų.

Vienuolyne Sarbelijus pasižymėjo ypatingu klusnumu, tylumu ir asketišku gyvenimu. Jis labai griežtai pasninkavo, mažai kalbėjo, daug meldėsi ir visada siekė likti nepastebėtas.

1859 metais buvo įšventintas kunigu. Po šventimų jis gyveno Annajos vienuolyne, kur tarnavo kaip vienuolis kunigas. Didžiausias jo gyvenimo centras buvo Eucharistija. Šventasis Sarbelijus kasdien ilgai adoravo Švenčiausiąjį Sakramentą ir labai pagarbiai aukodavo šv. Mišias.

1875 metais, gavęs leidimą, jis persikėlė į netoliese esančią šv. Petro ir Pauliaus atsiskyrėlių buveinę. Ten praleido paskutinius 23 savo gyvenimo metus visiškoje tyloje, maldoje ir atgailoje.

Jo gyvenimas buvo labai paprastas:

• nuolatinė malda,
• pasninkas,
• fizinis darbas,
• Eucharistijos adoracija,
• beveik visiška tyla.

Sarbelijus vengė pasaulio triukšmo ir visą širdį atidavė Dievui. Vienuoliai liudijo, kad jis dažnai melsdavosi naktimis, beveik nemiegodavo ir gyveno ypatingoje vidinėje ramybėje.

1898 metų gruodžio 16 dieną aukodamas šv. Mišias Sarbelijus patyrė insultą. Po kelių dienų, 1898 metų gruodžio 24 dieną, Kūčių vakarą, jis mirė būdamas 70 metų.

Netrukus po jo mirties pradėjo sklisti pasakojimai apie nepaprastus reiškinius prie jo kapo. Žmonės matydavo šviesą virš kapavietės, o atidarius kapą jo kūnas buvo rastas neįprastai išsilaikęs. Prie jo užtarimo pradėta sieti daugybė išgijimų ir stebuklų. Į Annają pradėjo plūsti piligrimai iš Libano ir viso pasaulio.

1965 metais popiežius Paulius VI paskelbė Sarbelijų palaimintuoju, o 1977 metais – šventuoju. Jis tapo pirmuoju oficialiai kanonizuotu Libano šventuoju maronitu.

Teologiškai šventasis Sarbelijus labai svarbus kaip kontempliatyvaus gyvenimo liudytojas. Jo gyvenimas primena, kad žmogaus širdis sukurta Dievui ir kad tikroji gyvenimo pilnatvė gimsta ne triukšme, bet Dievo artume.

Sarbelijus beveik nepaliko raštų ar pamokslų. Jo didžiausias mokymas buvo pats gyvenimas. Jis liudijo, kad šventumas gali būti tylus, paslėptas ir nepastebimas pasaulio akyse.

Jo gyvenime labai ryški Eucharistijos tema. Sarbelijus tikėjo, kad Eucharistijoje žmogus susitinka gyvą Kristų. Todėl jo malda buvo ne teorinė, o gyvas buvimas Dievo akivaizdoje.

Šventasis Sarbelijus taip pat labai aktualus šiandienos pasauliui. Gyvename nuolatinio triukšmo, informacijos ir skubėjimo laikais. Daugelis žmonių jaučia vidinį nuovargį ir tuštumą. Sarbelijus primena tylos vertę.

Jis moko, kad žmogui reikia sustoti, klausytis Dievo ir leisti Viešpačiui gydyti širdį.

Ypač daug žmonių šiandien kreipiasi į šventąjį Sarbelijų prašydami fizinio ir dvasinio išgydymo. Jis tapo vilties ženklu ligoniams, kenčiantiems ir ieškantiems ramybės.

Šventasis Sarbelijau, tylos ir Eucharistijos žmogau, melskis už mus, kad rastume Dievą širdies tyloje, išmoktume gyventi maldoje ir pasitikėtume Kristaus gydančia meile.

Parapijos info.