Evangelija Mt 9,36–10,8

Anuo metu, matydamas minias, Jėzus gailėjosi žmonių, nes jie buvo suvargę ir apleisti lyg avys be piemens. Tuomet jis tarė mokiniams: „Pjūtis didelė, o darbininkų maža. Melskite pjūties šeimininką, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį.“ 

Pasišaukęs dvylika mokinių, Jėzus suteikė jiems valdžią netyrosioms dvasioms, kad išvarinėtų jas ir gydytų visokias ligas bei negales. 

Dvylikos apaštalų vardai: pirmasis Simonas, pavadintas Petru, ir jo brolis Andriejus; Zebediejaus sūnus Jokūbas ir jo brolis Jonas; Pilypas ir Baltramiejus; Tomas ir muitininkas Matas; Alfiejaus sūnus Jokūbas ir Tadas; Simonas Kanaanietis ir Judas Iskarijotas, kuris ir išdavė jį. 

Šituos dvylika Jėzus išsiuntė, duodamas jiems nurodymų: „Nenuklyskite pas pagonis ir neužsukite į samariečių miestus. Verčiau lankykite pražuvusias Izraelio namų avis. Eikite ir skelbkite, jog prisiartino Dangaus Karalystė. Gydykite ligonius, prikelkite mirusius, apvalykite raupsuotus, išvarinėkite demonus. Dovanai gavote, dovanai ir duokite!“

Šiandien susirenkame prie Viešpaties altoriaus nešdamiesi ypatingą atmintį. Gedulo ir vilties diena mūsų tautai nėra tik istorijos data ar įrašas kalendoriuje. Tai diena, kurioje susitinka skausmas ir tikėjimas, ašaros ir malda, žmogaus žiaurumo žaizdos ir Dievo ištikimybės šviesa. Prisimename 1941 metų birželio 14-osios naktį prasidėjusius masinius Lietuvos žmonių trėmimus, kai tūkstančiai nekaltų žmonių buvo išplėšti iš savo namų, atskirti nuo šeimų ir išvežti į nežinią – į Sibirą, tremtį, kančią ir mirtį.

Tą naktį daugybė žmonių turėjo palikti viską, kas buvo jų gyvenimas: namus, laukus, artimųjų kapus, gimtąją žemę. Motinos glaudė vaikus nežinodamos, kur juos veža. Tėvai bandė išlikti stiprūs, nors patys nežinojo, ar dar kada sugrįš. Vaikai per vieną akimirką turėjo užaugti. Gyvuliniai vagonai, šaltis, alkis, pažeminimas tapo skaudžia daugelio lietuvių istorijos dalimi.

Tačiau šiandien mes prisimename ne vien kančią. Ši diena vadinama ne tik Gedulo, bet ir vilties diena. Ir būtent čia atsiveria krikščioniško tikėjimo gelmė – net tamsiausią žmogaus istorijos valandą Dievas nepalieka savo žmonių.

Šios dienos Evangelijoje girdime labai jautrius žodžius apie Jėzų: „Matydamas minias, Jėzus gailėjosi žmonių, nes jie buvo suvargę ir apleisti lyg avys be piemens.“ Kristus žvelgia į žmogų ne iš tolo. Jis mato. Jis pastebi. Jam artimas žmogaus skausmas.

Tai labai svarbu prisiminti kalbant apie tremtį. Gal kas nors galėtų paklausti: kur buvo Dievas, kai nekalti žmonės kentėjo? Kur buvo Dievas Sibiro šalčiuose, lageriuose, prie nepažymėtų kapų?

Tikėjimas mums atsako – Dievas nebuvo budelių pusėje. Jis buvo šalia kenčiančiųjų. Jis buvo motinos maldoje prie sergančio vaiko. Jis buvo žmoguje, kuris pasidalino paskutiniu duonos gabalėliu. Jis buvo rožinio maldoje, tyliai kalbamoje tremties barakuose. Jis buvo viltyje tų, kurie net praradę viską neprarado savo sielos.

Jėzus šiandien ne tik mato kenčiančius žmones. Evangelija pasakoja, kad Jis pašaukia apaštalus ir siunčia juos: „Eikite ir skelbkite, jog prisiartino Dangaus Karalystė. Gydykite ligonius, prikelkite mirusius, apvalykite raupsuotus.“ Kristus siunčia savo mokinius nešti viltį ten, kur jos labiausiai trūksta.

Ir tremties istorijoje buvo tokių žmonių. Buvo kunigų, kurie slapta aukojo šv. Mišias lageriuose. Buvo tikinčiųjų, kurie saugojo maldaknyges kaip didžiausią turtą. Buvo motinų ir tėvų, kurie vaikams perdavė tikėjimą net tada, kai patys neturėjo nei laisvės, nei ateities garantijos.

Okupacinė sistema galėjo atimti namus, žemę, turtą, laisvę. Bet ji negalėjo atimti to, kas giliausia – žmogaus orumo ir tikėjimo. Žmogus, kuris išlieka su Dievu, niekada nėra visiškai nugalėtas.

Šiandien prisimindami tremtinius mes neidealizuojame kančios. Kančia pati savaime nėra gėris. Dievas nenori žmogaus skausmo. Tačiau Dievas turi galią net per kančią išauginti meilę, ištikimybę ir šventumą.

Kiek daug žmonių tremtyje tapo gyvais Evangelijos liudytojais. Jie neturėjo bažnyčių, bet jų širdys tapo maldos vietomis. Jie neturėjo žvakių, bet saugojo tikėjimo šviesą. Jie neturėjo laisvės, bet jų siela liko laisva.

Evangelijoje Jėzus sako: „Pjūtis didelė, o darbininkų maža.“ Šie žodžiai skamba ir mums. Nes mūsų laikams taip pat reikia žmonių, kurie saugotų tiesą, tikėjimą ir atmintį.

Mūsų pareiga – neleisti, kad praeities aukos būtų pamirštos. Tauta, kuri pamiršta savo istoriją, praranda savo šaknis. Bet taip pat svarbu, kad atmintis nevirstų neapykanta. Krikščioniška atmintis gydo. Ji prisimena tiesą, pagerbia aukas, bet neleidžia blogiui toliau nuodyti širdies.

Gedulo ir vilties diena mus moko dviejų dalykų. Gedulas primena, kiek daug žmogus gali prarasti, kai atsitraukia nuo Dievo ir leidžia blogiui valdyti širdį. Viltis primena, kad net didžiausias blogis neturi paskutinio žodžio. Paskutinį žodį turi ne tremties vagonai. Ne lagerių vartai. Ne mirtis. Paskutinį žodį turi Kristus, kuris prisikėlė.

Šiandien melskimės už visus tremtinius – už tuos, kurie sugrįžo, ir už tuos, kurių kapai liko toli nuo Lietuvos žemės. Melskimės už mūsų tautą, kad mokėtume branginti laisvę. Melskimės už save, kad būtume žmonės, kurie neša ne tamsą, bet šviesą. Amen.

Kun. dek. Vydas Juškėnas