Birželio 30 dieną Bažnyčia mini Pirmuosius Romos Bažnyčios šventuosius kankinius – ankstyvuosius krikščionis, kurie buvo nužudyti Romoje imperatoriaus Nerono persekiojimų metu po didžiojo Romos gaisro 64 metais. Šis minėjimas skirtas ne vienam konkrečiam šventajam, bet visai pirmajai krikščionių bendruomenei, kuri savo krauju paliudijo ištikimybę Kristui. Jie laikomi pirmaisiais Romos Bažnyčios kankiniais ir apaštalų Petro bei Pauliaus mokiniais.

64 metų liepos mėnesį Romoje kilo milžiniškas gaisras, sunaikinęs didelę miesto dalį. Tarp žmonių greitai pasklido gandai, kad dėl nelaimės kaltas pats imperatorius Neronas, norėjęs pertvarkyti miestą ir išplėsti savo rūmus. Bijodamas tautos pykčio, Neronas nusprendė surasti kaltininkus ir apkaltino krikščionis – tuo metu dar mažą, nepopuliarią ir dažnai nesuprastą bendruomenę.

Romėnų istorikas Tacitas rašė, kad iš pradžių buvo suimti tie, kurie prisipažino esą krikščionys, o vėliau – „begalinė daugybė kitų“. Krikščionys buvo žudomi itin žiauriai: vieni nukryžiuojami, kiti sudraskomi laukinių žvėrių, dar kiti sudeginami kaip gyvi fakelai imperatoriaus soduose naktiniams pokyliams apšviesti.

Šie kankiniai gyveno I amžiuje – pačioje Bažnyčios pradžioje. Daugelis jų tikriausiai asmeniškai pažinojo apaštalus Petrą ir Paulių arba buvo girdėję jų pamokslus. Jie dar neturėjo didingų bažnyčių, krikščioniškų valstybių ar visuomenės palaikymo. Krikščionybė buvo maža ir persekiojama bendruomenė, tačiau būtent šių žmonių ištikimybė tapo Romos Bažnyčios pamatu.

Labai prasminga, kad Bažnyčia šiuos kankinius mini iškart po šv. apaštalų Petro ir Pauliaus iškilmės. Tai tarsi priminimas, kad Evangelija nebuvo perduota vien didžiųjų apaštalų, bet ir daugybės paprastų tikinčiųjų, kurie tyliai ir drąsiai atidavė savo gyvybę už Kristų.

Teologiškai pirmųjų Romos kankinių liudijimas yra labai svarbus. Jie parodė, kad krikščionybė nėra tik filosofija ar moralinis mokymas. Tikėjimas Kristumi buvo toks tikras ir gyvas, kad žmonės verčiau rinkosi mirtį nei Jo išsižadėjimą.

Ankstyvoji Bažnyčia labai greitai suprato, kad kankinių kraujas nėra pralaimėjimas. Bažnyčios Tėvas Tertulijonas vėliau rašė garsius žodžius: „Kankinių kraujas yra krikščionių sėkla.“ Iš tiesų kuo labiau Bažnyčia buvo persekiojama, tuo labiau augo.

Pirmųjų Romos kankinių istorijoje taip pat labai ryški Kristaus kančios paralelė. Kaip Jėzus buvo neteisingai apkaltintas ir pasmerktas, taip ir pirmieji krikščionys tapo atpirkimo ožiais dėl imperijos problemų. Jie kentėjo ne dėl nusikaltimų, bet dėl savo tikėjimo.

Šie kankiniai primena, kad Bažnyčia nuo pat pradžių gimė iš kryžiaus. Krikščionybė niekada neaugo vien per galią ar politinę įtaką – ji augo per meilę, ištikimybę ir auką.

Jų liudijimas labai aktualus ir šiandien. Nors daugelyje kraštų krikščionys nebėra deginami ar kryžiuojami, pasaulyje vis dar vyksta tikėjimo persekiojimai. Be to, daugelis žmonių patiria spaudimą tylėti apie savo tikėjimą, prisitaikyti prie pasaulio ar atsisakyti Evangelijos tiesos.

Pirmieji Romos kankiniai kviečia nebijoti būti Kristaus mokiniais net tada, kai tai nepatogu ar sunku.

Jie taip pat primena, kad šventumas dažnai gimsta paprastų žmonių gyvenime. Daugumos jų vardų nežinome. Jie nepaliko raštų ar didžių darbų. Tačiau jų ištikimybė tapo amžinu Bažnyčios lobiu.

Pirmieji Romos Bažnyčios šventieji kankiniai, melskitės už mus, kad liktume tvirti tikėjime, nebijotume liudyti Kristaus ir savo gyvenimu parodytume, kad Dievo meilė stipresnė už baimę ir mirtį.

Parapijos info.