Šv. Paulinas Nolietis (354-431), vyskupas, minimas birželio 22 d.

Birželio 22 dieną Bažnyčia mini šventąjį Pauliną Nolietį – vyskupą, poetą, vienuolį ir vieną ryškiausių IV–V amžiaus krikščionių. Jo gyvenimas yra nepaprastas atsivertimo ir Evangelijos jėgos liudijimas. Gimęs turtingoje ir įtakingoje Romos imperijos šeimoje, jis atsisakė garbės, turto ir politinės karjeros, kad galėtų visiškai priklausyti Kristui. Šventasis Paulinas tapo žmogumi, kuris parodė, jog tikrasis turtas yra ne žemės gėrybės, bet meilė Dievui ir žmogui.

Paulinas gimė apie 354 metus Bordo mieste Galijoje, dabartinėje Prancūzijoje. Jo pilnas vardas buvo Meropijus Poncijus Anicijus Paulinas. Jis priklausė labai turtingai ir kilmingai romėnų šeimai, turėjusiai didžiules valdas Galijoje, Italijoje ir Ispanijoje. Jaunystėje gavo puikų išsilavinimą – studijavo retoriką, poeziją ir filosofiją pas garsų poetą Ausonijų. Paulinas buvo labai talentingas ir greitai padarė politinę karjerą Romos imperijoje.

Apie 378 metus jis tapo Kampanijos provincijos valdytoju Italijoje. Tuo metu apsigyveno Noloje – mieste netoli Neapolio, kuris vėliau tapo labai svarbus jo gyvenime. Nors gyveno prabangiai ir buvo gerbiamas valstybės veikėjas, jo širdyje po truputį augo dvasinis ilgesys.

Didelę įtaką Paulinui padarė pažintis su krikščionimis šventaisiais – ypač šv. Ambraziejumi, šv. Martynu Tūriečiu ir kitais to meto Bažnyčios tėvais. Apie 389 metus Paulinas priėmė krikštą Bordo mieste. Tai tapo jo gyvenimo lūžiu.

Kartu su savo žmona Teresija jis nusprendė gyventi asketiškai ir Evangelijos dvasia. Po vienintelio jų kūdikio mirties Paulinas dar giliau atsigręžė į Dievą. Sutuoktiniai nusprendė atsisakyti didžiulių turtų, išdalijo daug turto vargšams ir pasitraukė į paprastesnį gyvenimą. Toks pasirinkimas labai stebino to meto visuomenę – daugelis nesuprato, kaip kilmingas ir išsilavinęs žmogus gali savanoriškai atsisakyti prabangos.

390 metais Barselonoje Paulinas buvo įšventintas kunigu. Vėliau jis su Teresija apsigyveno Noloje prie šv. Felikso kankinio kapo. Ten įkūrė vienuolinę bendruomenę, gyveno labai kukliai, daug meldėsi ir rūpinosi vargšais.

Paulinas garsėjo ne tik šventumu, bet ir literatūriniu talentu. Jis rašė laiškus, himnus ir poemas, kurios tapo svarbia ankstyvosios krikščioniškos literatūros dalimi. Jo tekstuose labai daug dėmesio skiriama Kristaus meilei, amžinybei, šventųjų bendrystei ir dvasiniam gyvenimui.

409 metais Paulinas buvo išrinktas Nolos vyskupu. Kaip vyskupas jis išliko labai paprastas ir artimas žmonėms. Jis rūpinosi vargšais, ligoniais, pabėgėliais, o jo namai buvo atviri kiekvienam. Tradicija pasakoja, kad barbarų antpuolių metu jis net siūlė save į vergiją, kad galėtų išlaisvinti belaisvius. Nors ši istorija gali būti legendinė, ji labai atspindi jo dvasią – visišką atsidavimą kitam žmogui.

Šventasis Paulinas gyveno labai neramiais laikais. Romos imperija byrėjo, vyko barbarų įsiveržimai, žmones slėgė nesaugumas ir baimė. Tačiau Paulinas nuolat kvietė žmones ieškoti ne laikino saugumo, bet amžinosios vilties Kristuje.

Jis mirė 431 metų birželio 22 dieną Noloje, būdamas apie 77 metų. Jo kapas greitai tapo piligrimystės vieta.

Teologiškai šventasis Paulinas Nolietis labai svarbus kaip žmogus, kuris parodė Evangelijos galią perkeisti gyvenimą. Jis turėjo viską, ką pasaulis gali pasiūlyti – turtą, garbę, išsilavinimą, įtaką. Tačiau suprato, kad žmogaus širdis lieka tuščia be Dievo.

Paulinas taip pat liudija krikščionišką neturto dvasią. Jis nesmerkė turto savaime, bet mokė, kad žmogus negali tapti jo vergas. Tikrasis lobis yra meilė, gailestingumas ir gyvenimas su Kristumi.

Jo gyvenime labai ryški ir bendrystės tema. Paulinas buvo artimas daugeliui to meto šventųjų, palaikė ryšius laiškais ir malda. Tai primena, kad Bažnyčia yra ne pavienių žmonių rinkinys, bet gyva bendruomenė.

Šiandien, kai pasaulis dažnai matuoja žmogaus vertę pagal sėkmę, pinigus ar statusą, šventasis Paulinas primena, kad tikrasis žmogaus didumas slypi meilėje.

Šventasis Paulinai Nolieti, Kristaus meilės liudytojau ir ganytojau, melskis už mus, kad nepasiklystume pasaulio turtuose, mokėtume dalintis su stokojančiais ir viską vertintume Kristaus šviesoje.

Šv. Jonas Fišeris (1469-1535), vyskupas ir Tomas Moras (1478-1535), vyskupas, minimi birželio 22 d.

Birželio 22 dieną Bažnyčia mini du iškilius Anglijos šventuosius – šventąjį Joną Fišerį ir šventąjį Tomą Morą. Abu jie gyveno XVI amžiuje, buvo labai išsilavinę, gerbiami žmonės, artimi karaliaus Henriko VIII aplinkai, tačiau galiausiai pasirinko ištikimybę Dievui ir Bažnyčios tiesai, nors tai kainavo gyvybę. Jie tapo sąžinės laisvės, drąsos ir tikėjimo ištikimybės simboliais.

Šventasis Jonas Fišeris – ištikimas ganytojas

Jonas Fišeris gimė 1469 metais Beverlyje, Anglijoje, pirklio šeimoje. Studijavo Kembridžo universitete, kur pasižymėjo dideliu intelektu, pamaldumu ir meile mokslui. Vėliau tapo kunigu, teologu ir vienu svarbiausių Anglijos Bažnyčios mokytojų. 1504 metais buvo paskirtas Ročesterio vyskupu.

Fišeris garsėjo kukliu gyvenimu, rūpesčiu vargšais ir ištikimybe Bažnyčios mokymui. Jis aktyviai gynė katalikų tikėjimą nuo reformacijos idėjų ir buvo viena ryškiausių Anglijos dvasinių asmenybių. Skirtingai nei daugelis to meto vyskupų, jis gyveno paprastai ir nuoširdžiai rūpinosi savo tikinčiaisiais.

Kai karalius Henrikas VIII nusprendė nutraukti santuoką su Kotryna Aragone ir atsiskirti nuo Romos Bažnyčios, Jonas Fišeris atvirai pasipriešino. Jis tikėjo, kad karalius neturi teisės savavališkai perimti Bažnyčios valdžios Anglijoje. Dėl šios pozicijos buvo suimtas ir įkalintas Londono Taueryje.

1535 metais popiežius Paulius III paskyrė jį kardinolu, norėdamas parodyti paramą jo ištikimybei. Tačiau Henrikas VIII į tai reagavo įniršiu. Jonas Fišeris buvo apkaltintas išdavyste ir 1535 metų birželio 22 dieną nukirsdintas. Prieš mirtį jis išliko ramus ir atleido savo budeliams.

Šventasis Tomas Moras – valstybės veikėjas ir sąžinės žmogus

Tomas Moras gimė 1478 metų vasario 7 dieną Londone, teisėjo šeimoje. Jis buvo vienas garsiausių Renesanso humanistų, teisininkų ir politikų Anglijoje. Studijavo Oksforde, vėliau tapo advokatu ir greitai išgarsėjo savo išmintimi bei sąžiningumu.

Tomas Moras buvo artimas garsiajam humanistui Erazmui Roterdamiečiui. Jis parašė žymų kūrinį „Utopija“ (1516), kuriame svarstė apie teisingą visuomenę, moralę ir žmogaus gyvenimą.

Nors Tomas buvo aktyvus politikas ir galiausiai tapo Anglijos lordu kancleriu – aukščiausiu valstybės pareigūnu po karaliaus – jis išliko labai pamaldus žmogus. Gyveno asketiškai, daug meldėsi, pasninkavo ir rūpinosi šeima. Jis laikomas vienu gražiausių krikščioniško pasauliečio pavyzdžių.

Kai Henrikas VIII pareikalavo pripažinti jį Anglijos Bažnyčios galva, Tomas Moras atsisakė duoti priesaiką. Jis nenorėjo viešai smerkti karaliaus, tačiau negalėjo veikti prieš savo sąžinę ir Bažnyčios tikėjimą.

1534 metais Tomas buvo įkalintas Londono Taueryje. Kalėjime praleido daugiau nei metus. Nepaisant spaudimo, jis liko tvirtas. 1535 metų liepos 6 dieną buvo nukirsdintas. Prieš mirtį ištarė garsius žodžius: „Esu geras karaliaus tarnas, bet pirmiausia – Dievo.“

Teologinė jų liudijimo prasmė

Šventieji Jonas Fišeris ir Tomas Moras buvo paskelbti šventaisiais 1935 metais popiežiaus Pijaus XI. Jų gyvenimas Bažnyčiai turi labai gilią prasmę.

Pirmiausia jie liudija sąžinės svarbą. Krikščioniška sąžinė nėra tiesiog asmeninė nuomonė – tai žmogaus vidinis atsakas Dievo tiesai. Fišeris ir Moras suprato, kad negali aukoti tiesos dėl politinės naudos ar baimės.

Antra, jie primena, kad tikėjimas turi apimti visą gyvenimą – ne tik bažnyčią ar asmeninę maldą. Tomas Moras buvo valstybės veikėjas, teisininkas, šeimos žmogus, tačiau visose srityse stengėsi likti ištikimas Kristui.

Trečia, jų istorija labai aktuali šiandien, kai žmogus dažnai spaudžiamas prisitaikyti prie vyraujančių nuomonių, net jei jos prieštarauja tikėjimui ar sąžinei. Jie rodo, kad tiesa kartais reikalauja aukos.

Šventasis Jonas Fišeris liudija ganytojo ištikimybę Bažnyčiai, o šventasis Tomas Moras – pasauliečio šventumą kasdienybėje ir viešajame gyvenime.

Jų gyvenimas primena, kad tikrasis žmogaus didumas slypi ne valdžioje ar garbėje, bet ištikimybėje tiesai.

Šventieji Jonai Fišeri ir Tomai Morai, sąžinės ir tikėjimo kankiniai, melskitės už mus, kad drįstume gyventi pagal tiesą, nebijotume likti ištikimi Kristui ir visada klausytume Dievo balso savo širdyje.

Parapijos info.