Šv. Romualdas (951-1027), abatas, minimas birželio 19 d.

Birželio 19 dieną Bažnyčia mini šventąjį Romualdą – abatą, atsiskyrėlį ir vieną didžiausių XI amžiaus vienuolinio gyvenimo reformatorių. Jis tapo žmogumi, kuris troško sugrąžinti vienuolystei Evangelijos paprastumą, tylą ir visišką atsidavimą Dievui. Šventasis Romualdas ypač svarbus tuo, kad sujungė bendruomeninį vienuolių gyvenimą su atsiskyrėlio maldos dvasia. Jo įkurtas kamaldulių ordinas iki šiol liudija tylos, maldos ir kontempliacijos kelią.

Romualdas gimė apie 951 metus Ravenoje, Italijoje, kilmingoje Onesti šeimoje. Jaunystėje jis augo pasaulietiškoje ir turtingoje aplinkoje, tačiau jo gyvenimą labai sukrėtė vienas įvykis. Kai Romualdui buvo apie dvidešimt metų, jo tėvas dalyvavo dvikovoje ir nužudė giminaitį. Romualdas buvo priverstas stebėti šį susidorojimą. Šis patyrimas giliai sužeidė jo širdį ir pažadino troškimą ieškoti Dievo bei atgailos gyvenimo.

Po šio įvykio Romualdas pasitraukė į benediktinų vienuolyną Sant’Apollinare in Classe netoli Ravenos. Ten pradėjo vienuolinį gyvenimą. Tačiau jis greitai pajuto, kad daugelis vienuolynų tuo metu buvo praradę pirmykštį uolumą – kai kur trūko drausmės, tylos ir tikros maldos dvasios. Romualdas troško radikalesnio Evangelijos gyvenimo.

Jis pradėjo gyventi kaip atsiskyrėlis, daug laiko skirdamas tylai, pasninkui ir maldai. Jam didelę įtaką padarė rytų krikščionių vienuolių ir dykumos tėvų tradicija. Romualdas tikėjo, kad žmogus tik tyloje gali išgirsti Dievo balsą.

Vėliau jis pradėjo keliauti po Italiją, steigdamas atnaujintas vienuolines bendruomenes ir ragindamas vienuolius grįžti prie paprastumo bei asketiško gyvenimo. Daugelis žmonių ieškojo jo patarimo ir dvasinio vadovavimo. Nors Romualdas mėgo vienatvę, Dievas jį padarė daugelio sielų vedliu.

Apie 1012 metus Toskanoje, Kamaldolio vietovėje, jis įkūrė garsiausią savo bendruomenę – kamaldulių ordiną. Ši bendruomenė tapo savitu benediktiniško ir atsiskyrėliško gyvenimo junginiu. Vienuoliai gyveno atskirose celėse tylos ir maldos dvasioje, tačiau kartu išlaikė bendruomeninį liturginį gyvenimą.

Romualdas ypač pabrėžė vidinį atsivertimą. Jis mokė, kad žmogus negali pasitenkinti vien išorinėmis religinėmis praktikomis. Tikrasis tikėjimo kelias reikalauja širdies pasikeitimo, tylos ir nuolatinės kovos su savo puikybe.

Jam priskiriamas garsus dvasinis patarimas vienuoliams: „Sėdėk savo celėje tarsi rojuje. Pamiršk pasaulį ir laikyk akis nukreiptas į Kristų.“

Šventasis Romualdas taip pat garsėjo griežtu gyvenimo būdu. Jis daug pasninkavo, miegojo labai mažai ir gyveno dideliame neturte. Tačiau kartu jis buvo labai jautrus žmogaus silpnumui. Nors pats buvo asketas, kitus stengėsi vesti išmintingai ir kantriai.

Gyvenimo pabaigoje Romualdas norėjo vykti į Vengriją evangelizuoti pagonių, tačiau susirgęs turėjo grįžti. Paskutinius metus praleido vienumoje ir maldoje.

Šventasis Romualdas mirė 1027 metų birželio 19 dieną Val di Castro vienuolyne, Italijoje, būdamas apie 76 metų. 1595 metais popiežius Klemensas VIII oficialiai patvirtino jo kultą visoje Bažnyčioje.

Teologiškai šventasis Romualdas labai svarbus kaip kontempliatyvaus gyvenimo liudytojas. Jis primena, kad žmogaus širdžiai reikia tylos. Tik tyloje žmogus pamato save tokį, koks yra, ir gali iš tikrųjų susitikti Dievą.

Romualdas taip pat rodo, kad tikrasis Bažnyčios atsinaujinimas prasideda ne nuo išorinių reformų, bet nuo šventumo. Jis nekovojo politinėmis priemonėmis – jis keitė pasaulį per maldą, atgailą ir asmeninį atsivertimą.

Šiandien jo gyvenimas ypač aktualus. Gyvename pasaulyje, pilname triukšmo, informacijos ir nuolatinio skubėjimo. Daugelis žmonių bijo tylos, nes tyloje susiduria su savo vidumi. Romualdas kviečia nebijoti sustoti ir ieškoti Dievo širdies gilumoje.

Jo gyvenimas liudija, kad žmogus nėra sukurtas vien darbui ar triukšmui. Jis sukurtas bendrystei su Dievu.

Šventasis Romualdai, tylos ir maldos mokytojau, melskis už mus, kad mokėtume sustoti Dievo akivaizdoje, gyventume atsivertimo dvasia ir savo širdyse rastume vietos Viešpačiui.

Parapijos info.