Gegužės 29 dieną Bažnyčia mini šventąjį Paulių VI – popiežių, kuris tapo viena svarbiausių XX amžiaus Bažnyčios asmenybių. Jo pontifikatas buvo paženklintas didžiuliais pokyčiais, II Vatikano Susirinkimo užbaigimu, Bažnyčios atsinaujinimu, dialogu su pasauliu ir kartu dideliais išbandymais. Šventasis Paulius VI buvo žmogus, kuris giliai mylėjo Bažnyčią ir stengėsi ją vesti tarp tradicijos ir šiuolaikinio pasaulio iššūkių.

Būsimasis popiežius gimė 1897 metų rugsėjo 26 dieną Končezijuje (Concesio), netoli Brešos, Italijoje. Jo tikrasis vardas buvo Giovanni Battista Enrico Antonio Maria Montini. Jis augo inteligentiškoje ir giliai katalikiškoje šeimoje. Tėvas Giorgio Montini buvo teisininkas, žurnalistas ir politikas, aktyviai dalyvavęs katalikiškame visuomeniniame gyvenime. Motina Giuditta Alghisi pasižymėjo giliu tikėjimu ir jautrumu vargšams.

Dėl silpnos sveikatos jaunasis Giovanni negalėjo lankyti įprastos mokyklos, todėl daug mokėsi namuose. Anksti pajuto pašaukimą kunigystei ir įstojo į Brešos seminariją. 1920 metų gegužės 29 dieną buvo įšventintas kunigu. Tais pačiais metais išsiųstas studijuoti į Romą, kur mokėsi Popiežiškojoje Grigaliaus universitete ir Bažnytinėje diplomatų akademijoje.

Netrukus pradėjo tarnystę Vatikano valstybės sekretoriate. Paulius VI pasižymėjo išsilavinimu, diplomatiniais gebėjimais ir giliu dvasingumu. Jis ilgus metus dirbo šalia popiežių Pijaus XI ir Pijaus XII, tapdamas viena svarbiausių Vatikano asmenybių. Antrojo pasaulinio karo metu aktyviai dalyvavo pagalbos karo pabėgėliams ir persekiojamiems žmonėms veikloje.

1954 metais popiežius Pijus XII paskyrė jį Milano arkivyskupu. Milanas tuo metu buvo viena didžiausių ir sudėtingiausių Europos vyskupijų – stipriai industrializuota, pilna socialinių problemų ir sparčiai tolstančių nuo tikėjimo žmonių. Arkivyskupas Montini daug dėmesio skyrė darbininkams, jaunimui ir dialogui su šiuolaikiniu pasauliu. 1958 metais popiežius Jonas XXIII jį paskyrė kardinolu.

1963 metų birželio 21 dieną, po Jono XXIII mirties, kardinolas Montini buvo išrinktas popiežiumi ir pasirinko Pauliaus VI vardą. Jis tapo 262-uoju popiežiumi. Tuo metu vyko II Vatikano Susirinkimas, pradėtas Jono XXIII. Pauliui VI teko milžiniška atsakomybė – užbaigti Susirinkimą ir įgyvendinti jo reformas.

1965 metais jis sėkmingai užbaigė II Vatikano Susirinkimą. Šis Susirinkimas tapo vienu svarbiausių įvykių modernioje Bažnyčios istorijoje. Buvo atnaujinta liturgija, sustiprintas pasauliečių vaidmuo, pabrėžta Bažnyčios misija pasaulyje, ekumenizmas ir dialogas su kitomis religijomis. Paulius VI suprato, kad Bažnyčia negali užsidaryti savyje – ji turi kalbėti žmogui suprantama kalba, išlikdama ištikima Evangelijai.

Jis tapo pirmuoju modernių laikų popiežiumi, pradėjusiu daug keliauti po pasaulį. 1964 metais lankėsi Šventojoje Žemėje, 1965 metais kalbėjo Jungtinėse Tautose Niujorke, kviesdamas pasaulį siekti taikos. Jo pontifikatas pasižymėjo dideliu troškimu kurti dialogą tarp tautų, religijų ir kultūrų.

Tačiau Pauliaus VI laikai buvo ir labai sunkūs. Po II Vatikano Susirinkimo Bažnyčioje kilo daug sumaišties, nesutarimų ir net krizės. Dalis žmonių manė, kad reformos per lėtos, kiti – kad jos per didelės. Popiežius kentėjo matydamas susiskaldymą ir tikėjimo silpnėjimą Vakarų pasaulyje.

Vienas svarbiausių jo dokumentų buvo 1968 metų enciklika „Humanae vitae“, kurioje jis gynė žmogaus gyvybės šventumą ir santuokinės meilės prasmę, atmesdamas dirbtinę kontracepciją. Šis dokumentas sukėlė didžiulių diskusijų ir kritikos, tačiau Paulius VI liko ištikimas Bažnyčios mokymui, nors tai jam kainavo daug asmeninio skausmo.

Paulius VI mirė 1978 metų rugpjūčio 6 dieną Castel Gandolfo rezidencijoje, per Kristaus Atsimainymo šventę. Jis buvo beatifikuotas 2014 metais popiežiaus Pranciškaus, o 2018 metų spalio 14 dieną paskelbtas šventuoju.

Teologiškai šventasis Paulius VI labai svarbus kaip popiežius, bandęs sujungti ištikimybę tradicijai ir atvirumą pasauliui. Jis suprato, kad Bažnyčia negali prarasti Evangelijos tiesos, bet kartu turi mokėti kalbėti šiuolaikiniam žmogui.

Jo gyvenime labai ryški kryžiaus tema. Jis dažnai jautėsi vienišas, nesuprastas, kritikuojamas iš abiejų pusių. Tačiau liko ištikimas tarnystei. Tai primena, kad tikrasis Bažnyčios vadovavimas nėra valdžia ar populiarumas – tai tarnystė ir kantrus nešimas atsakomybės.

Šventasis Paulius VI ypač pabrėžė evangelizaciją. Jo apaštališkasis paraginimas „Evangelii nuntiandi“ (1975) iki šiol laikomas vienu svarbiausių tekstų apie Evangelijos skelbimą šiuolaikiniame pasaulyje.

Šventasis Pauliau VI, ištikimas Bažnyčios ganytojau, melskis už Bažnyčią mūsų laikais, kad ji drąsiai skelbtų Evangeliją, išliktų ištikima Kristui ir vestų žmones į tiesą bei viltį.

Parapijos info.