Šv. Kristoforas Magaljanesas (1869–1927) ir jo draugai, kankiniai, minimi gegužės 21 d.

Gegužės 21 dieną Bažnyčia mini šventąjį Kristoforą Magaljanesą ir jo draugus – XX amžiaus Meksikos kankinius, kurie atidavė gyvybę dėl ištikimybės Kristui ir Bažnyčiai. Tai vieni artimiausių mūsų laikų šventųjų, gyvenusių pasaulyje, kuris bandė išstumti tikėjimą iš viešojo gyvenimo. Jų istorija liudija, kad Evangelija gali būti persekiojama, tačiau negali būti sunaikinta.

Kristoforas Magaljanesas (isp. Cristóbal Magallanes Jara) gimė 1869 metų liepos 30 dieną Totatiche miestelyje, Chalisko valstijoje, Meksikoje, neturtingoje ūkininkų šeimoje. Nuo mažens jis pasižymėjo pamaldumu ir jautrumu vargšams. Jaunystėje dirbo piemeniu, padėjo šeimai ūkyje, tačiau jautė pašaukimą kunigystei. Nepaisant sunkių sąlygų, jis įstojo į Gvadalacharos seminariją ir 1899 metų rugsėjo 17 dieną buvo įšventintas kunigu.

Kunigiškoje tarnystėje Kristoforas buvo žinomas kaip labai rūpestingas ganytojas. Jis steigė mokyklas, katechizavo vaikus, rūpinosi vietiniais žmonėmis ir ypač stengėsi padėti pašaukimams į kunigystę. Totatiche jis įkūrė slaptą seminariją, kurioje buvo ruošiami būsimi kunigai tuo metu, kai Bažnyčia Meksikoje patyrė stiprų valstybės spaudimą.

XX amžiaus pradžioje Meksikoje kilo stipri antibažnytinė valdžios politika. Po 1917 metų konstitucijos buvo pradėti riboti Bažnyčios veiksmai: uždrausta vieša religinė veikla, uždarytos seminarijos, kunigams drausta dėvėti sutaną, kai kur net neleista aukoti Mišių. 1926 metais prezidentas Plutarco Elías Calles dar labiau sugriežtino įstatymus. Prasidėjo vadinamasis „Cristerų karas“ – kruvinas konfliktas tarp valdžios ir tikinčiųjų. Daugybė kunigų buvo persekiojami, kalinami ir žudomi.

Kristoforas Magaljanesas neskatino ginkluoto pasipriešinimo, tačiau ir neatsisakė savo kunigiškos tarnystės. Jis toliau slapta aukojo Mišias, teikė sakramentus ir stiprino žmonių tikėjimą. 1927 metų gegužės 21 dieną jis buvo suimtas kartu su kunigu Agustinu Kaloka. Nors nebuvo rasta jokių įrodymų, kad jie dalyvavo sukilime, abu buvo apkaltinti valdžios priešais.

Tą pačią dieną jie buvo nuvesti sušaudyti Kolotlano mieste. Pasakojama, kad prieš mirtį Kristoforas ramino verkiančius žmones ir tarė savo draugui kunigui: „Būk ramus, sūnau, tai tik akimirka, o po to – dangus.“ Prieš pat mirtį jis garsiai sušuko: „Tegyvuoja Kristus Karalius!“ – šie žodžiai tapo Meksikos kankinių tikėjimo simboliu. Jis buvo nužudytas 1927 metų gegužės 21 dieną, būdamas 57 metų.

Kartu su juo Bažnyčia mini dar 24 Meksikos kankinius – kunigus ir pasauliečius, kurie žuvo per persekiojimus 1915–1937 metais. Juos visus 1992 metais paskelbė palaimintaisiais popiežius Jonas Paulius II, o 2000 metų gegužės 21 dieną jie buvo paskelbti šventaisiais.

Teologiškai šventasis Kristoforas Magaljanesas ir jo draugai labai aiškiai primena, kad tikėjimas nėra vien privatus dalykas. Evangelija visais laikais susiduria su pasaulio pasipriešinimu. Kai valdžia bando užimti Dievo vietą, Bažnyčia pašaukta likti ištikima Kristui.

Šie kankiniai taip pat liudija, kad kunigystė nėra tik pareigos atlikimas. Kunigas pašauktas būti su savo žmonėmis net pavojuje. Kristoforas galėjo pasitraukti, galėjo slėptis ar tylėti, tačiau jis liko su savo bendruomene. Jis pasirinko būti ganytoju iki galo.

Jų istorija aktuali ir šiandien. Galbūt daugelyje pasaulio vietų tikintieji nebėra žudomi taip atvirai, tačiau tikėjimas dažnai spaudžiamas tyliai – per pašaipą, abejingumą, bandymą išstumti Dievą iš gyvenimo. Meksikos kankiniai primena, kad krikščionybė reikalauja drąsos. Tikėjimas nėra patogumas – tai ištikimybė.

Šventasis Kristoforai Magaljanesai ir tavo draugai kankiniai, melskitės už Bažnyčią, už kunigus ir tikinčiuosius, kad nebijotume liudyti Kristaus ir liktume Jam ištikimi iki galo.

Parapijos info.