Gegužės 18 dieną Bažnyčia mini šventąjį Joną I – popiežių ir kankinį, gyvenusį VI amžiuje. Jo pontifikatas truko neilgai, tačiau jo gyvenimas tapo ypatingu liudijimu, kad Bažnyčios ganytojas pašauktas būti ištikimas Kristui net tada, kai dėl to tenka kentėti. Šventasis Jonas I priklauso tiems ankstyviesiems popiežiams, kurie gyveno sudėtingu istoriniu laikotarpiu – kai griuvo senoji Romos imperija, Europą purtė politiniai ir religiniai konfliktai, o Bažnyčia ieškojo kelio tarp žemiškos valdžios spaudimo ir Evangelijos tiesos.

Jonas I gimė apie 470 metus Toskanoje, Italijoje. Apie jo jaunystę žinoma nedaug, tačiau istorikai mano, kad jis buvo gerai išsilavinęs ir anksti įsitraukė į Bažnyčios tarnystę. 523 metų rugpjūčio 13 dieną jis buvo išrinktas Romos vyskupu – popiežiumi, tapdamas 53-iuoju Bažnyčios popiežiumi.

Tuo metu Italiją valdė ostrogotų karalius Teodorikas Didysis. Nors jis leido katalikams gyventi palyginti laisvai, pats buvo arijonas. Arijonizmas buvo erezija, neigianti pilną Kristaus dievystę. Ši doktrina jau buvo pasmerkta Nikėjos Susirinkime 325 metais, tačiau kai kurios germanų tautos ją tebepalaikė. Todėl tarp katalikų ir arijonų nuolat tvyrojo įtampa.

Situacija dar labiau komplikavosi, kai Bizantijos imperatorius Justinas I Konstantinopolyje pradėjo riboti arijonų teises Rytų imperijoje. Teodorikas, bijodamas, kad tai gali paveikti ir jo valdžią, nusprendė siųsti popiežių Joną I į Konstantinopolį diplomatinės misijos. Popiežius turėjo įtikinti imperatorių būti nuolaidesnį arijonams. Tai buvo labai sudėtinga užduotis – Jonas I atsidūrė tarp dviejų valdovų ir tarp politinių bei religinių įtampų.

525 metais popiežius Jonas I išvyko į Konstantinopolį. Tai buvo pirmasis istorijoje popiežiaus apsilankymas Rytų imperijos sostinėje. Imperatorius Justinas I jį sutiko labai iškilmingai, kaip šventą žmogų ir Romos Bažnyčios vadovą. Konstantinopolyje popiežius šventė liturgiją pagal lotynišką apeigyną, susitiko su imperatoriumi ir atliko diplomatinę misiją. Tačiau jam nepavyko visiškai įvykdyti Teodoriko reikalavimų.

Sugrįžusį į Italiją Teodorikas pradėjo įtarti popiežių išdavyste ir slaptais ryšiais su Bizantija. Jonas I buvo suimtas Ravenoje ir įkalintas. Kalėjime jis buvo laikomas labai sunkiomis sąlygomis – badavo, kentė pažeminimą ir ligas. Galiausiai 526 metų gegužės 18 dieną popiežius Jonas I mirė kalėjime nuo išsekimo ir kentėjimų. Bažnyčia jį pripažino kankiniu, nes jis mirė dėl ištikimybės tikėjimui ir Bažnyčios laisvei.

Jo kūnas buvo palaidotas Romoje, Šv. Petro bazilikoje. Nuo ankstyvųjų amžių Jonas I buvo gerbiamas kaip šventas popiežius ir kankinys.

Teologiškai šventojo Jono I gyvenimas labai svarbus dėl kelių priežasčių. Pirmiausia jis liudija, kad Bažnyčia negali būti visiškai priklausoma nuo politinės valdžios. Popiežius buvo spaudžiamas iš abiejų pusių – imperatoriaus ir karaliaus – tačiau jo pirmasis ištikimybės centras buvo Kristus ir Bažnyčia.

Antra, Jonas I primena, kad tiesa kartais kainuoja labai brangiai. Jis nebuvo kankinamas dėl atviro tikėjimo išpažinimo, kaip ankstyvieji krikščionys Romoje, tačiau tapo politinių ir religinių kovų auka. Tai parodo, kad kankinystė gali būti ne tik kraujo praliejimas, bet ir kantrus kentėjimas dėl ištikimybės sąžinei.

Jo gyvenimas taip pat atskleidžia Bažnyčios vienybės svarbą. VI amžiuje krikščionių pasaulis jau buvo suskilimų ir erezijų paženklintas. Jonas I stengėsi išlaikyti tiesą ir kartu ieškoti taikos. Tai labai aktualu ir šiandien, kai pasauliui taip trūksta vienybės, o tikėjimas dažnai spaudžiamas prisitaikyti prie politinių ar ideologinių interesų.

Šventasis Jonas I primena, kad tikrasis Bažnyčios stiprumas nėra valdžia ar įtaka. Jos stiprybė yra ištikimybė Kristui.

Šventasis Jonai I, popiežiau ir kankiny, melskis už Bažnyčią, už jos vienybę ir drąsą, kad ir šiandien ji išliktų ištikima Evangelijos tiesai.

Parapijos info.