Šv. Nerijus ir Achilas (IV a. pab.), kankiniai, minimas gegužės 12 d.

Gegužės 12 dieną Bažnyčia mini šventuosius kankinius – Nerijų ir Achilą. Tai vieni seniausių Romos Bažnyčios kankinių, gyvenusių pirmaisiais krikščionybės amžiais. Nors apie jų gyvenimą išliko nedaug istorinių žinių, jų vardai per šimtmečius išliko gyvi Bažnyčios atmintyje kaip drąsaus tikėjimo ir ištikimybės Kristui ženklas. Jie dar nebuvo krikščionys prasidėjus persekiojimams (304 m.), bet matydami kankinių drąsą jie įtikėjo.

Seniausia tradicija pasakoja, kad Nerijus ir Achilas buvo Romos kareiviai, galbūt tarnavę imperatoriaus rūmuose arba priklausę imperatoriaus sargybai. Kai kurie šaltiniai juos sieja su kilminga romėne Flavija Domitila, kuri taip pat priėmė krikščionybę. Gyvendami pagoniškoje imperijoje jie matė žiaurų krikščionių persekiojimą ir, kaip liudija senasis popiežiaus Damazo įrašas, iš pradžių patys vykdė valdovo įsakymus iš baimės ir paklusnumo. Tačiau jų gyvenimą pakeitė „tikėjimo stebuklas“ – susitikimas su Kristumi. Jie atsivertė, atsisakė tarnybos kariuomenėje ir pasirinko sekti Evangelija, nors žinojo, kad tai gali kainuoti gyvybę.

Ankstyvaisiais amžiais krikščionims dažnai tekdavo rinktis tarp ištikimybės imperatoriui ir ištikimybės Kristui. Romos valdžia reikalavo garbinti pagoniškus dievus bei imperatorių, o atsisakymas tai daryti buvo laikomas išdavyste. Nerijus ir Achilas pasirinko Kristų. Tradicija pasakoja, kad jie buvo ištremti ir vėliau nukankinti – tikriausiai nukirsdinti – I amžiaus pabaigoje, valdant imperatoriui Trajanui arba per vėlesnius persekiojimus.

Jų palaikai buvo palaidoti garsiosiose Domicilės katakombose Romoje – vienose seniausių krikščioniškų kapinių. IV amžiuje virš jų kapo buvo pastatyta bazilika, o jų garbinimas labai išplito. 592 metais popiežius Grigalius Didysis jų kape aukojo šv. Mišias ir sakė pamokslą, kuriame šiuos šventuosius pateikė kaip žmones, kurie „paniekino pasaulį“, nors galėjo gyventi patogiai ir saugiai.

Šventųjų Nerėjaus ir Achilo gyvenimas primena labai svarbią tiesą – tikėjimas nėra tik tradicija ar žodžiai. Tikėjimas tampa tikras tada, kai žmogus pasirenka Kristų aukščiau savo saugumo, karjeros ar patogumo. Jie buvo kareiviai, pratę prie ginklų ir valdžios jėgos, tačiau suprato, kad tikroji stiprybė slypi ne kalavijuje, o ištikimybėje Dievui. Todėl senieji krikščionys juos laikė ne tik kankiniais, bet ir dvasinės kovos pavyzdžiu.

Šiandien jų liudijimas tebėra labai aktualus. Mes galbūt negyvename kruvinų persekiojimų laikais, tačiau kiekvienas žmogus susiduria su pasirinkimu – ar gyventi pagal Evangeliją, ar pagal pasaulio logiką. Nerijus ir Achilas kviečia nebijoti būti krikščionimis kasdienybėje, nebijoti tiesos, nebijoti tikėjimo liudijimo.

Jų istorija taip pat primena, kad Dievas gali pakeisti žmogaus širdį. Tie, kurie kadaise tarnavo persekiojimui, tapo šventaisiais. Tai viltis kiekvienam žmogui – nėra gyvenimo, kurio Dievas negalėtų perkeisti.

Šventieji Nerijau ir Achilai, melskitės už mus.

Šv. Pankratas, (III a.), kankinys, minimas gegužės 12 d.

Gegužės 12 dieną Bažnyčia mini šventąjį Pankratą (Pankratijų) – vieną garsiausių ankstyvosios krikščionybės jaunųjų kankinių. Nors jam tebuvo apie keturiolika metų, jo tikėjimo drąsa tapo tokia stipri, kad jo vardas išliko gyvas Bažnyčios atmintyje daugiau nei septyniolika amžių. Šventasis Pankratas yra ypatingas jaunatviško tikėjimo, ištikimybės ir dvasinės drąsos liudytojas.

Pagal senąją tradiciją, Pankratas gimė apie 289 metus Frygijoje, Mažojoje Azijoje (dabartinės Turkijos teritorijoje), netoli Sinnados miesto. Jo šeima buvo kilminga ir turėjo Romos pilietybę. Motina mirė gimdymo metu, o tėvas Kleonijus mirė, kai berniukui buvo apie aštuonerius metus. Likęs našlaitis, Pankratas buvo globojamas dėdės Dionizijaus. Abu jie persikėlė į Romą, apsigyveno Celijaus kalvoje ir ten susidūrė su krikščionybe. Tradicija pasakoja, kad jie priėmė krikštą ir tapo uoliais Kristaus sekėjais.

Tai buvo labai pavojingas metas krikščionims. Imperatorius Diokletianas pradėjo vieną žiauriausių Bažnyčios persekiojimų Romos istorijoje. Krikščionys buvo verčiami aukoti pagoniškiems dievams ir išsižadėti tikėjimo. Apie 303–304 metus jaunasis Pankratas buvo suimtas ir atvestas prieš valdžią. Pasak tradicijos, pats imperatorius stebėjosi jo jaunumu ir bandė jį perkalbėti – žadėjo garbę, turtus ir gerą ateitį, jei tik berniukas paaukos stabams. Tačiau Pankratas atsisakė. Keturiolikmetis jaunuolis pasirinko Kristų labiau nei savo gyvybę. Už tai jis buvo nukirsdintas prie Via Aurelia kelio Romoje 304 metais.

Senovės Bažnyčiai toks liudijimas paliko milžinišką įspūdį. Žmones stebino ne tik jo jaunystė, bet ir dvasinė branda. Pankratas tapo ženklu, kad šventumas nepriklauso nuo amžiaus. Tikėjimo stiprybė nėra metų klausimas – tai širdies klausimas.

Pasakojama, kad kilminga romietė Oktavila slapta paėmė jo kūną, palaidojo katakombose ir pagerbė kaip kankinį. Vėliau virš jo kapo buvo pastatyta bazilika – garsioji San Pancrazio bazilika Romoje. Nuo V–VI amžiaus jo kultas labai išplito visoje Bažnyčioje. Popiežius Grigalius Didysis siuntė šventojo relikvijas į Angliją, todėl jo vardas tapo labai žinomas ir ten. Net garsusis Londono rajonas ir geležinkelio stotis „St Pancras“ savo vardą gavo būtent iš šio šventojo.

Teologiškai šventasis Pankratas yra labai svarbus liudytojas. Jis primena, kad krikščionybė nėra vien tradicija ar kultūra – tai asmeninis pasirinkimas. Net jaunas žmogus gali būti visiškai ištikimas Evangelijai. Jo gyvenimas kelia labai aktualų klausimą ir šiandien: kas man svarbiausia? Dėl ko esu pasirengęs stovėti tvirtai? Ankstyvieji kankiniai suprato, kad tikėjimas nėra tik viena gyvenimo dalis – tai visas gyvenimas.

Pankrato istorijoje labai ryškiai atsiskleidžia ir kita krikščioniška tiesa – Dievas dažnai pasirenka silpnus pasaulio akyse. Keturiolikmetis berniukas neturėjo kariuomenės, valdžios ar turto, tačiau jo tikėjimas tapo stipresnis už imperiją. Romos imperatoriai seniai išnyko, o šventojo vardas tebeminimas Bažnyčioje.

Todėl šventasis Pankratas tapo jaunimo, vaikų ir paauglių globėju. Jis taip pat laikomas sąžiningumo ir ištikimybės globėju. Seniau žmonės jo užtarimo prašydavo duodami priesaikas ar sudarydami svarbius susitarimus, nes tikėjo, kad šis jaunas kankinys ypač nekenčia melo ir išdavystės.

Šiandien, kai pasaulis dažnai siūlo gyventi be tvirtų vertybių, šventasis Pankratas primena, kad tikėjimas reikalauja drąsos. Galbūt mūsų niekas neverčia aukoti stabams, tačiau kiekvieną dieną žmogus kviečiamas pasirinkti – tiesą ar patogumą, Evangeliją ar prisitaikymą prie pasaulio dvasios.

Šventasis Pankratai, jaunas Kristaus kankiny, melskis už mūsų jaunimą, už drąsą tikėti ir už ištikimybę Evangelijai.

Parapijos info.