Birželio mėnuo Bažnyčioje yra skirtas Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai, tai nėra tik dar viena pamaldumo forma, bet labai gili tikėjimo šerdis, kviečianti pažvelgti į pačią Dievo meilę. Jei gegužė yra Motinos, Marijos, švelnumo mėnuo, tai birželis veda dar giliau – į pačią Kristaus širdį, į meilę, kuri kenčia, kuri laukia, kuri atiduoda save iki galo. Švenčiausiosios Širdies pamaldumas Bažnyčioje išryškėjo XVII amžiuje, ypač per šv. Margaritos Marijos Alakok patirtis, kai Jėzus parodė savo širdį – pervertą, vainikuotą erškėčiais, liepsnojančią meile. Tai ne simbolis vien dėl grožio, tai Dievo atsivėrimas žmogui. Tai kvietimas suprasti, kad Dievas nėra šaltas, tolimas, abejingas. Jo širdis plaka dėl žmogaus.

Šis pamaldumas per laiką pasiekė ir Lietuvą, ir čia, kaip ir daug kur, jis įgavo labai paprastą, bet gyvą formą – birželines pamaldas. Vakare žmonės rinkdavosi bažnyčioje ar prie koplytėlių, giedodavo Švenčiausiosios Jėzaus Širdies litaniją, kalbėdavo maldas, patikėdavo savo gyvenimą Dievo meilei. Tai nebuvo iškilminga ar sudėtinga, tai buvo paprastas žmonių tikėjimas, gimęs iš gyvenimo. Po darbų, po dienos rūpesčių, žmogus ateidavo ir sustodavo. Ir tame sustojime atsiverdavo širdis.

Lietuviškame kaime birželinės pamaldos buvo labai artimos gegužinėms, tik jų nuotaika kitokia. Jei gegužė buvo džiaugsmo ir pavasario pilnatvės laikas su Marija, tai birželis jau kvietė į gilesnį susimąstymą. Gamta subrendusi, dienos ilgos, šviesios, bet širdyje atsiranda daugiau tylos. Žmonės puošdavo bažnyčias gėlėmis, kartais statydavo Jėzaus Širdies paveikslus ar statulas, degdavo žvakės. Buvo jaučiama, kad tai laikas ne tik džiaugtis, bet ir gilintis į savo tikėjimą, į savo santykį su Dievu.

Šios pamaldos ypač sustiprėjo Lietuvoje XIX–XX amžiuje, kai tikėjimas buvo neatsiejamas nuo kasdienybės. Net ir sovietmečiu, kai viešas tikėjimo išpažinimas buvo ribojamas, žmonės nenustojo melstis. Birželinės pamaldos kartais persikeldavo į namus, į mažas bendruomenes. Litanija skambėdavo tyliau, bet dar nuoširdžiau. Tai buvo tikėjimas, kuris išgyveno ne dėl išorinių sąlygų, bet dėl vidinės jėgos.

Teologiškai Švenčiausioji Jėzaus Širdis yra meilės centras. Širdis Biblijoje reiškia ne tik jausmus, bet visą žmogaus vidų,  jo valią, sprendimus, troškimus. Todėl kalbėdami apie Jėzaus Širdį, kalbame apie patį Jėzų, apie Jo meilę žmogui. Tai meilė, kuri ne tik jaučia, bet veikia. Meilė, kuri eina iki kryžiaus. Meilė, kuri lieka net tada, kai yra atstumta.

Ir čia atsiveria labai svarbus klausimas: ar aš leidžiu šiai meilei mane pasiekti? Nes dažnai mes žinome, kad Dievas myli, bet gyvename taip, lyg turėtume viską užsitarnauti. Bijome, abejojame, užsidarome. O birželinės pamaldos kviečia atsiverti. Ne būti tobulam, bet būti tikram. Ateiti su tuo, kas yra – su savo džiaugsmu, su savo nuovargiu, su savo nuodėmėmis.

Švenčiausioji Širdis nėra teisėjo širdis. Tai mylinčio Dievo širdis. Ji nepasitraukia, neatsisako, nenusisuka. Ji laukia. Todėl šiose pamaldose dažnai skamba atgailos, pasitikėjimo, pasiaukojimo maldos. Tai yra atsakas į meilę – ne iš pareigos, bet iš troškimo būti arčiau.

Birželinės pamaldos taip pat moko mus širdies kultūros. Šiandien gyvename pasaulyje, kuriame daug paviršiaus, daug skubėjimo, daug informacijos. Bet mažai tylos. Mažai tikro buvimo. O šios pamaldos kviečia grįžti į vidų. Į vietą, kur Dievas kalba tyliai. Kur nereikia daug žodžių. Kur svarbiausia būti.

Ir galbūt šiandien šis pamaldumas yra dar labiau reikalingas nei anksčiau. Nes žmogus vis dar ilgisi meilės, kuri būtų tikra, ištikima, nepavargstanti. Ir būtent tokią meilę rodo Jėzaus Širdis.

Todėl birželio mėnuo yra kvietimas ne tik dalyvauti pamaldose, bet leisti, kad jos paliestų mūsų gyvenimą. Kad mūsų širdis taptų švelnesnė, atviresnė, gailestingesnė. Kad mes patys taptume šios meilės nešėjais.

Galbūt viskas prasideda labai paprastai – nuo vakaro, nuo žvakės, nuo litanijos, nuo tylos. Nuo žodžių: „Jėzau, pasitikiu Tavimi. Jėzau, duok man savo širdį.“

Ir tada po truputį keičiasi ne tik malda, keičiasi gyvenimas.

Parapijos info.