Evangelija Jn 20, 19–31

Tos pirmosios savaitės dienos vakare, durims, kur buvo susirinkę mokiniai, dėl žydų baimės esant užrakintoms, atėjo Jėzus, atsistojo viduryje ir tarė: „Ramybė jums!“ Tai pasakęs, jis parodė jiems rankas ir šoną. Mokiniai nudžiugo, išvydę Viešpatį.

O Jėzus vėl tarė: „Ramybė jums! Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu.“ Tai pasakęs, jis kvėpė į juos ir tarė: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos.“

Vieno iš dvylikos – Tomo, vadinamo Dvyniu, – nebuvo su jais, kai Jėzus buvo atėjęs. Taigi kiti mokiniai jam kalbėjo: „Mes matėme Viešpatį!“

O jis jiems pasakė: „Jeigu aš nepamatysiu jo rankose vinių dūrio ir neįleisiu piršto į vinių vietą, ir jeigu ranka nepaliesiu jo šono – netikėsiu.“

Po aštuonių dienų jo mokiniai vėl buvo kambaryje, ir Tomas su jais. Jėzus atėjo, durims esant užrakintoms, atsistojo viduryje ir prabilo: „Ramybė jums!“ Paskui kreipėsi į Tomą: „Įleisk čia pirštą ir apžiūrėk mano rankas. Pakelk ranką ir paliesk mano šoną; jau nebebūk netikintis – būk tikintis.“

Tomas sušuko: „Mano Viešpats ir mano Dievas“!

Jėzus jam ir sako: „Tu įtikėjai, nes pamatei. Palaiminti, kurie tiki nematę!“

Savo mokinių akivaizdoje Jėzus padarė dar daugel kitų ženklų, kurie nesurašyti šitoje knygoje. O šitie yra surašyti, kad tikėtumėte, jog Jėzus yra Mesijas, Dievo Sūnus, ir tikėdami turėtumėte gyvenimą per jo vardą.

Šiandien Bažnyčia švenčia ypatingą dieną – Dievo Gailestingumo sekmadienį. Tai diena, kai esame kviečiami ne tik prisiminti Prisikėlimą, bet ypač patirti Dievo gailestingumą – kaip gyvą, mums šiandien skirtą dovaną.

Evangelija mus nukelia į vakarą po Prisikėlimo. Mokiniai yra užsidarę. Durys užrakintos. Jie bijo. Jų širdyse – ne džiaugsmas, o sumišimas, netikrumas, galbūt ir kaltė. Jie prisimena, kaip paliko Jėzų, kaip pabėgo, kaip neišbuvo šalia.

Ir būtent į tokią būseną ateina Jėzus. Jis neateina tada, kai viskas gražu ir tvarkinga. Jis ateina tada, kai širdis uždaryta. Jis stovi tarp jų ir sako: „Ramybė jums!“

Tai pirmieji Prisikėlusio Kristaus žodžiai. Ne priekaištas, ne kaltinimas, ne priminimas jų silpnumo. Jis galėjo sakyti: „Kodėl mane palikote?“ Bet Jis sako: „Ramybė jums.“ Tai yra gailestingumo širdis. Dievas ateina ne pasmerkti, bet atstatyti. Ne priminti klaidų, bet sugrąžinti ramybę.

Ir tada Jėzus parodo savo žaizdas. Tai labai svarbu. Prisikėlęs Jėzus nėra be žaizdų. Jo žaizdos lieka – bet jos jau nebe skausmo, o meilės ženklas. Tai reiškia, kad Dievas neištrina mūsų istorijos, mūsų klaidų, mūsų sužeidimų. Jis juos perkeičia. Jo žaizdos tampa gailestingumo vartais.

Tada Jėzus taria mokiniams: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos.“ Tai ypatinga akimirka. Jis patiki Bažnyčiai gailestingumo tarnystę. Tai reiškia, kad gailestingumas nėra tik idėja – jis tampa sakramentu, konkrečia Dievo dovana, kurią galime patirti.

Ir vis dėlto vieno mokinio nėra – Tomo. Kai kiti jam pasako: „Mes matėme Viešpatį“, jis netiki. Jis nori paliesti, įsitikinti, pats patirti. Ir mes dažnai esame kaip Tomas. Norime įrodymų. Norime aiškumo. Norime tikėti, bet kartu abejojame.

Po savaitės Jėzus vėl ateina. Ir šį kartą Jis ateina dėl Tomo. Jis nesmerkia jo abejonės. Jis nepasako: „kodėl netikėjai?“ Jis kviečia: „Paliesk. Pamatyk. Tikėk.“ Tai yra Dievo gailestingumas – kantrus, laukiantis, asmeniškas. Tomas ištaria vieną gražiausių tikėjimo išpažinimų: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“ Tai nėra tik žodžiai. Tai susitikimo vaisius.

Ir Jėzus sako: „Palaiminti, kurie tiki nematę.“ Tai žodžiai mums. Mes nematėme kaip Tomas. Bet esame kviečiami tikėti. Ne aklai, bet pasitikėdami.

Dievo gailestingumas šiandien kviečia mus tris dalykus. Pirmiausia – leisti sau būti surastiems. Net jei mūsų širdis uždaryta, net jei jaučiame kaltę ar gėdą – Jėzus ateina. Jis nepasitraukia. Jis ateina per uždarytas duris.

Antra – priimti atleidimą. Kartais sunkiausia yra ne prašyti, bet priimti. Patikėti, kad Dievas tikrai atleidžia. Kad Jo gailestingumas yra didesnis už mūsų nuodėmę.

Ir trečia – tapti gailestingumo žmonėmis. Nešti atleidimą, kantrybę, gerumą į savo santykius. Nes tikėjimas nėra tik vidinis jausmas – jis tampa gyvenimu.

Šiandien Prisikėlęs Kristus ateina ir į mūsų gyvenimą. Galbūt su mūsų baimėmis, abejonėmis, nuodėmėmis, uždarytomis durimis. Ir Jis sako: „Ramybė tau.“

Leiskime Jam įeiti. Leiskime Jam paliesti mūsų žaizdas. Leiskime Jam mus perkeisti. Nes Jo gailestingumas nėra teorija. Tai gyvas susitikimas.

Ir galbūt šiandien kiekvienas iš mūsų galime tyliai ištarti: „Mano Viešpats ir mano Dievas.“ Amen.

Kun. dek. Vydas Juškėnas