Šv. Skolastika (480-543), mergelė, šv. Benedikto sesuo minima vasario 10 d. 

Vasario 10 dieną Bažnyčia mini šventąją Skolastiką – mergelę, vienuolę ir šventojo Benedikto seserį dvynę. Jos gyvenimas buvo tylus, paslėptas nuo pasaulio triukšmo, tačiau tapo gilaus pasitikėjimo Dievu ir meilės liudijimu. Nors apie šventąją Skolastiką istorinių žinių išliko nedaug, jos vardas amžiams įrašytas Bažnyčios atmintyje per šventojo Grigaliaus Didžiojo pasakojimą, kuriame atsiskleidžia ypatinga maldos galia ir žmogaus širdies vienybė su Dievu.

Skolastika gimė apie 480 metus Nursijoje, dabartinėje Italijoje. Ji buvo šventojo Benedikto dvynė sesuo. Abu augo krikščioniškoje šeimoje ir nuo jaunystės buvo auklėjami tikėjimo dvasia. Tuo metu Vakarų Romos imperija jau buvo žlugusi, Europa išgyveno didelius neramumus ir kultūrinį nuosmukį. Šiame nestabiliame pasaulyje Benediktas ir Skolastika tapo žmonėmis, ieškojusiais Dievo ramybės ir dvasinio gyvenimo.

Nuo jaunystės Skolastika pasirinko gyvenimą, skirtą Dievui. Ji gyveno kaip mergelė ir tikriausiai priklausė ankstyvajai vienuolinei bendruomenei netoli Monte Kasino, kur Benediktas įkūrė garsųjį vienuolyną.

Tradicija pasakoja, kad brolis ir sesuo kartą per metus susitikdavo viename namelyje netoli vienuolyno, kad galėtų drauge melstis ir kalbėtis apie Dievą. Šie susitikimai buvo kupini dvasinės bendrystės ir švento džiaugsmo.

Garsiausias Skolastikos gyvenimo epizodas aprašytas šventojo Grigaliaus Didžiojo „Dialoguose“. Pasakojama, kad paskutinio jų susitikimo metu Benediktas ruošėsi vakare grįžti į vienuolyną, laikydamasis griežtos regulos. Tačiau Skolastika jautė, kad daugiau jo nebepamatys, todėl paprašė pasilikti iki ryto ir tęsti pokalbį apie Dievą.

Benediktas atsisakė, nes nenorėjo pažeisti vienuolinės tvarkos.

Tuomet Skolastika tyliai sudėjo rankas maldai. Staiga kilo stipri audra su lietumi ir žaibais, todėl Benediktas nebegalėjo išvykti.

Benediktas jai pasakė: „Ką tu padarei?“

O Skolastika atsakė: „Aš tavęs prašiau, ir tu nenorėjai klausyti. Prašiau Dievo – ir Jis išgirdo.“

Šventasis Grigalius paaiškina šio įvykio prasmę labai gražiais žodžiais: „Ji galėjo daugiau todėl, kad labiau mylėjo.“

Po trijų dienų Benediktas pamatė savo sesers sielą, kylančią į dangų balandžio pavidalu. Skolastika buvo mirusi apie 543 metus.

Benediktas liepė ją palaidoti kape, kurį buvo paruošęs sau pačiam. Taip net po mirties brolis ir sesuo liko kartu.

Šventoji Skolastika laikoma benediktinių vienuolių globėja ir viena svarbiausių moterų ankstyvojoje Vakarų vienuolystėje.

Teologiškai šventoji Skolastika labai svarbi kaip kontempliatyvaus gyvenimo liudytoja. Jos gyvenime ypač ryški:

• maldos,
• meilės,
• vidinės vienybės su Dievu,
• dvasinės draugystės tema.

Skolastika primena, kad tikroji malda nėra vien pareiga ar žodžiai. Tai gyvas santykis su Dievu, kylantis iš meilės.

Jos istorijoje matome ir labai svarbią tiesą apie meilės viršenybę. Benediktas laikėsi taisyklės, tačiau Skolastikos meilė ir troškimas būti Dievo artume buvo dar gilesni. Bažnyčia šiame pasakojime mato ne regulos paniekinimą, bet priminimą, kad visų taisyklių tikslas yra meilė Dievui.

Taip pat labai svarbi broliškos ir seseriškos bendrystės tema. Benedikto ir Skolastikos santykis buvo pagrįstas ne pasaulietiniu prisirišimu, bet bendru troškimu siekti Dievo.

Lietuvai šventosios Skolastikos gyvenimas taip pat labai artimas. Lietuviškoje krikščioniškoje tradicijoje nuo seno branginami:

• tylos rekolekcijos,
• vienuolinis gyvenimas,
• malda,
• šeimos ryšys tikėjime,
• pasitikėjimas Dievo valia.

Šventoji Skolastika primena, kad pasauliui labai reikia žmonių, kurie savo gyvenimu tyliai liudytų Dievo artumą.

Šiandien, kai žmogus dažnai paskęsta triukšme, skubėjime ir paviršutiniškume, Skolastika kviečia sustoti ir ieškoti tikro susitikimo su Dievu maldoje.

Šventoji Skolastika, maldos ir meilės liudytoja, melskis už mus, kad mūsų širdys trokštų Dievo, mokėtume mylėti tyroje maldoje ir gyventume dangiškosios ramybės ilgesiu.

Parapijos info.