Šiandienos Evangelija yra viena reikliausių ir kartu viena giliausių visame Kalno pamoksle. Ji reikalauja ne tik klausytis, bet ir leisti sau būti sukrėstiems. Nes Jėzus čia neapsiriboja išoriniu religingumu. Jis eina tiesiai į žmogaus širdį – ten, kur gimsta sprendimai, santykiai, nuodėmės ir meilė.

Jėzus pradeda labai svarbiu paaiškinimu: „Nemanykite, jog aš atėjęs panaikinti Įstatymo ar Pranašų. Ne panaikinti jų atėjau, bet įvykdyti.“

Tai reiškia: Dievo įstatymas nėra klaida, nėra našta, kurios reikėtų atsikratyti. Problema ne įstatyme. Problema – žmogaus širdyje, kuri dažnai ieško, kaip apeiti esmę, kaip pasilikti tik minimumą. Jėzus atėjo ne palengvinti gyvenimo taisyklių prasme, bet pagilinti gyvenimą meilės prasme.

Įstatymas, kurį žmonės dažnai suprato kaip draudimų rinkinį, Jėzaus lūpose tampa kvietimu į pilnatvę. Jis nori, kad žmogus ne tik „nežudytų“, bet išmoktų gyventi be neapykantos. Ne tik „nesvetimautų“, bet išmoktų mylėti be išnaudojimo. Ne tik „nesulaužytų priesaikos“, bet būtų toks tikras, kad priesaikų nebereikėtų.

Jėzus pradeda nuo pykčio. Jis sako: „Jei kas pyksta ant savo brolio, turi atsakyti teisme.“ Tai labai stipru. Nes dauguma mūsų galime pasakyti: „Aš nieko nenužudžiau.“ Bet ar galime pasakyti: „Aš niekada nenužeminau, neatstūmiau, nepaniekinau?“ Jėzus atskleidžia, kad nuodėmė prasideda ne rankose, o širdyje. Žodžiai, kuriuos ištariame pykčio akimirkomis, santykius žudo lėčiau, bet kartais – dar skaudžiau.

Todėl Jėzus sako: jei ateini melstis, o tavo širdyje gyvena konfliktas – pirmiausia susitaikyk. Tai labai radikalu. Jis tarsi sako: Dievui svarbiau atkurti santykį tarp žmonių nei išgirsti gražius religinius žodžius. Tikėjimas, kuris nepaiso sužeistų santykių, tampa tuščias.

Toliau Jėzus kalba apie geismą. Ir čia Jo žodžiai ypač aštrūs. Bet svarbu suprasti: Jėzus nepuola kūniškumo. Jis gina žmogaus orumą. Jis nenori, kad kitas žmogus būtų paverstas objektu, vaizdu, priemone savam pasitenkinimui. Jis kviečia žvelgti taip, kad kitas liktų asmuo, o ne daiktas.

Tai labai aktualu šiandien, kai akys ir širdys nuolat užtvindomos vaizdais, kurie nužmogina. Jėzus čia kalba ne apie draudimą žiūrėti, bet apie vidinę laisvę. Laisvę mylėti, o ne naudoti. Laisvę matyti, o ne vartoti.

Kalbėdamas apie skyrybas, Jėzus vėlgi nėra teisėjas be širdies. Jis gina tai, kas trapiausia – meilę, pažadą, ištikimybę. Jis žino, kad skyrybos visada palieka žaizdas. Net jei kartais jos tampa neišvengiamos, Jėzus nenori, kad meilė būtų lengvai nurašoma, kaip sugedęs daiktas. Jis kviečia kovoti už santykį, kol dar įmanoma, ir primena, kad meilė reikalauja brandos, o ne tik jausmo.

Galiausiai Jėzus kalba apie priesaikas. „‘Taip’, jei taip, ‘Ne’, jei ne.“ Tai kvietimas į vidinį vientisumą. Žmogus, kuriam reikia nuolat prisiekinėti, dažnai pats nebetiki savo žodžiais. Jėzus nori, kad krikščionis būtų toks, kuriuo galima pasitikėti be papildomų patvirtinimų. Kad jo žodis būtų paprastas, bet tvirtas.

Visa ši Evangelija gali atrodyti per sunki. Galime pagalvoti: „Tai neįmanoma.“ Ir iš tiesų – be Dievo tai neįmanoma. Bet Jėzus ir nekviečia mūsų visko padaryti patiems. Jis kviečia leisti Dievui perkeisti širdį. Kalno pamokslas nėra reikalavimų sąrašas. Tai Kristaus portretas. Tai Jo gyvenimo būdas, kuriuo Jis kviečia dalintis.

Šiandien Jėzus neklausia: „Ar laikaisi taisyklių?“ Jis klausia: Ar tavo širdis tampa panaši į mano? Ar tavo tikėjimas keičia tavo santykius? Ar tavo gyvenimas tampa vieta, kur daugiau meilės nei pykčio, daugiau tiesos nei melo, daugiau ištikimybės nei patogumo?

Prašykime Viešpaties, kad ši Evangelija mūsų neišgąsdintų, bet pažadintų. Kad mes nepasitenkintume tik išore, bet leistume Dievui dirbti mumyse giliai. Nes tik tada Įstatymas tampa ne našta, o keliu į gyvenimą. Amen.

Kun. dek. Vydas Juškėnas