Minėdami Pasaulinę ligonių dieną kunigo dekano Vydo Juškėno aukojamose šv. Mišiose meldėmės už visus ligonius, jų artimuosius ir medicinos darbuotojus, buvo teikiamas Ligonių sakramentas.

„Ateikite visi, kurie esate prislėgti, atgaivinsiu jus iš savo Širdies versmių…“ Tai labai širdį palietę žodžiai iš vargonininkės Linos Šeduikytės per šv. Mišias giedotos giesmės. Tie žodžiai kaip brangiausia Dievo artumo malonė, kaip karščiausias Dievo Širdies troškimas per šv. Komuniją, rodos, pripildė visą Zarasų bažnyčios erdvę.

Kaip ir kasmet, šią dieną kartu su kunigu Vydu Juškėnu aplankėme Zarasų sveikatos centro Slaugos ir palaikomojo gydymo skyriaus ligonius. Ir tądien ne kartą teko būti liudininke, kaip galingai išsipildo šie giesmės žodžiai ir kaip gaivinantis yra Ligonių sakramentas, kurio, deja, žmonės dažnai kažkodėl bijo ir vengia.

Mūsų akyse sunki ligonė, rodos, jau visiškai nekalbanti ir į aplinką nereaguojanti, kunigui pasimeldus, iš pradžių netgi užmigo, o palaiminus ir suteikus Ligonių sakramentą, atsimerkė ir žvaliai pasakė: „Labai ačiū“. Ir buvo dar keli tokie panašūs atvejai tą dieną.

Ligonis, kurį jau senokai lankome, kurio būklė buvo tikrai gana sunki ir buvo neramu, kad tik nenumirtų, prieš šv. Kalėdas ryžosi atlikti išpažintį ir priimti Švč. Sakramentą. Kai aplankėme jį po dviejų ar trijų savaičių, jis buvo daug stipresnis, žvalus ir džiaugėsi, kad jam viskas gerėja, jis net pradėjo ir aiškiau kalbėti. Taip jautru matyti, kaip jis ir dabar švytinčiomis akimis laukė kunigo ir išpažinties ir nuoširdžiai prisipažino: „Nors nežinau, kaip, bet eisiu išpažinties.“ Niekas nesvarbu, kai taip lauki gydančios Dievo malonės.

Po nuoširdaus pokalbio su kunigu toks trapus, o kartu gražus ir labai brangus žmogaus ryžtas sveikti. Vilties daigelis. Suprantama, vienam per sunku, bet įmanoma su personalo broliška meile, paguoda, pagalba. Įmanoma, jei yra kas palaiko, padrąsina, tiki ir gaivina viltį. Ypač tiems, kurie neturi artimųjų, netgi namų…

Ne tik tą dieną, bet ir kiekvieną kartą lankant ligonius tenka išgyventi ir patirti, kiek daug tame ligos trapume ir, rodos, bejėgiškume, yra vilties ir tikėjimo liudijimo. Nepaisant patiriamos sunkios ligos, išgyvenamos vienatvės, negalėjimo vaikščioti sunkumų, vis tiek galima viskuo domėtis, netgi skaityti Psalmes, nuolat su ašaromis besiilgint toli, kitame Lietuvos gale, esančių namų ir artimųjų… Galima, kai akys nusilpusios, atmintinai melstis Marijos litaniją ir taip, būnant pačiam bejėgiam, guosti ir stiprinti kitus… Net sulaukus labai garbaus amžiaus galima visada ir viskuo džiaugtis ir su šypsena dėkoti: „Kojytės sunkiai vaikšto, betgi esu aprūpinta, prižiūrėta, pamaitinta, džiaugsmas, kad aplanko vienintelė likusi iš vyro pusės giminaitė“, galima džiaugtis dovanotu Velykoms ar Kalėdoms atviruku, galima laiminti ir melstis už vaikus ir anūkėlius, kurie gyvena toli, užsienyje…

Didelis džiaugsmas, kad ir mes galėjome perduoti tiek ligoniams, tiek jais kantriai ir nuoširdžiai besirūpinantiems medicinos darbuotojams po lapelį su ištrauka iš popiežiaus Leono XIV Žinios 34-osios Pasaulinės ligonio dienos proga su senovine malda už ligonius ir su specialiu popiežiaus apaštališkuoju palaiminimu. O kaip mūsų parapijos artumo ženklą padovanojome po nuotrauką su Lurdo Švč. Mergelės Marijos – Ligonių sveikatos – skulptūra, esančia Zarasų bažnyčioje, su užrašytais linkėjimais ir po kunigo palaimintą mūsų savanorės Miglės su meile pagamintą rožinuką – kaip mūsų vienybės maldoje ir vilties ženklą. Aplankyti vienišą, ligotą žmogų – tai būdas susitikti su Jėzumi, savotiška širdies piligrimystė, teikianti daug džiaugsmo.

Visus ligonius ir medikus su dėkingumu atsinešėme širdyje į šv. Mišių auką, kad Viešpaties Širdis juos guostų, stiprintų ir gaivintų.

Audronė Bakutienė,

Zarasų parapijos Carito savanorių koordinatorė