Šiandien Evangelijoje girdime vieną geriausiai žinomų, bet kartu ir sunkiausiai priimamų Jėzaus kalbų – Palaiminimus. Jie skamba gražiai, bet kai įsiklausome, suprantame, kad tai nėra lengvas tekstas. Tai ne patogus pažadas, o kvietimas keisti mąstymą. Jėzus šiandien kviečia mus išmokti gyventi kita logika – ne pasaulio, bet Dievo Karalystės.

Jėzus užlipa ant kalno ir moko. Kalnas Šventajame Rašte visada yra susitikimo su Dievu vieta. Ant kalno buvo duoti Įsakymai, ant kalno buvo sudaromos sandoros. Dabar ant kalno Jėzus ne panaikina tai, kas buvo, bet parodo, kokia širdis reikalinga Dievo Karalystei. Jis kalba ne apie taisykles, bet apie vidinę laikyseną.

Palaiminti beturčiai dvasia. Tai žmonės, kurie nepasitiki vien savimi. Tai tie, kurie nebando Dievo pakeisti savo planų garantu. Vargdienis dvasia žino, kad jam reikia Dievo kasdien. Jis nebijo pripažinti savo trapumo. Ir būtent tokiai širdžiai Dievas gali atsiverti. Dievo Karalystė nepriklauso savimi patenkintiems, bet ieškantiems.

Palaiminti liūdintys. Jėzus neneigia skausmo, jis jo nesumenkina. Jis mato ašaras ir sako, kad jos Dievui svarbios. Tai didelė paguoda mums, kurie kartais galvojame, jog tikėjimas reikalauja visada būti stipriems. Ne. Tikėjimas leidžia verkti, bet neleidžia prarasti vilties. Dievas pažada ne paaiškinimą, o paguodą – savo artumą.

Palaiminti romieji. Tai žmonės, kurie atsisako smurto – ne tik fizinio, bet ir žodžiais, požiūriu, sprendimais. Romumas šiandien atrodo nepraktiškas, bet Jėzus sako, kad būtent romieji paveldės žemę. Ne tie, kurie ją užkariauja, bet tie, kurie moka ją priimti kaip dovaną. Romumas gimsta iš pasitikėjimo Dievu, o ne iš silpnumo.

Palaiminti alkstantys ir trokštantys teisumo. Tai žmonės, kuriems skauda dėl pasaulio neteisybės, kurie negali susitaikyti su melu, abejingumu, žeminimu. Jie galbūt ne visada laimi, bet Dievas mato jų alkį. Jėzus pažada, kad šis alkis bus pasotintas – gal ne taip, kaip mes tikimės, bet taip, kaip Dievas žino geriausiai.

Palaiminti gailestingieji. Gailestingumas reikalauja drąsos. Atleisti yra sunkiau nei pasmerkti. Suprasti – sunkiau nei nusigręžti. Jėzus žino, kad gailestingumas keičia ne tik kitą, bet ir patį gailestingąjį. Gailestingas žmogus pats patiria Dievo gailestingumą, nes jo širdis tampa panaši į Dievo širdį.

Palaiminti tyraširdžiai. Tai ne tobuli žmonės, bet nuoširdūs. Tie, kurie nenešioja dvigubų veidų. Tyrumas prasideda ten, kur žmogus leidžia Dievui matyti jį tokį, koks jis yra. Tokia širdis tampa pajėgi regėti Dievą ne tik amžinybėje, bet ir kasdienybėje.

Palaiminti taikdariai. Taika neateina savaime. Ji gimsta ten, kur kažkas nusprendžia nutraukti neapykantos grandinę. Taikdarys kartais lieka nesuprastas, bet jis labiausiai panašus į Dievą, kuris visada pirmas žengia susitaikymo žingsnį.

Ir galiausiai – palaiminti persekiojami dėl teisumo. Jėzus yra atviras: sekimas Juo kainuoja. Gyventi pagal Palaiminimus reiškia kartais būti nepopuliariam, nesuprastam, atstumtam. Tačiau Jėzus sako: jūsų atlygis didelis danguje. Tai priminimas, kad paskutinis žodis nepriklauso šiam pasauliui.

Palaiminimai nėra skirti tik išrinktiesiems ar šventiesiems. Jie skirti kiekvienam iš mūsų – mūsų kasdienybėje, šeimose, darbuose, bendruomenėje. Galbūt šiandien Dievo Žodis kviečia mus sustoti ties vienu Palaiminimu ir paklausti: kur Viešpats mane kviečia keistis?

Jėzus ant kalno nesiūlo lengvo gyvenimo, bet Jis siūlo gyvenimą, kuris turi prasmę. Jis kviečia mus į laimę, kuri nepriklauso nuo sėkmės, bet kyla iš santykio su Dievu. Tegul šiandien išgirstas Žodis paliečia mūsų širdis ir drąsina mus gyventi taip, kad Palaiminimai taptų ne tik skaitomi, bet ir matomi mūsų gyvenime. Amen.

Kun. dek. Vydas Juškėnas