Sausio 3 dieną Bažnyčia mini Švenčiausiojo Jėzaus Vardo minėjimą. Tai ypatinga diena, skirta pagarbinti vardą, kuris krikščioniui yra brangiausias ir švenčiausias – Jėzaus vardą. Šis minėjimas primena, kad Kristaus vardas nėra vien paprastas žmogaus vardas. Jame slypi pati išganymo paslaptis, Dievo meilė žmogui ir gyva Dievo artumo jėga.

Vardas „Jėzus“ kilęs iš hebrajiško vardo Jehošua arba sutrumpintos formos Ješua, kuris reiškia: „Dievas gelbsti“ arba „Viešpats yra išganymas“.

Evangelijoje pagal Matą angelas Juozapui sapne pasakė: „Tu duosi jam vardą Jėzus, nes jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių.“ (Mt 1,21)

Taigi pats Dievas parenka šį vardą savo Sūnui. Jėzaus vardas atskleidžia Jo misiją – ateiti gelbėti žmogaus.

Pamaldumas Švenčiausiajam Jėzaus Vardui Bažnyčioje labai senas. Jau pirmieji krikščionys ypatingai gerbė Kristaus vardą. Apaštalai skelbė, kad: „Nėra žmonėms duota po dangumi kito vardo, kuriuo galėtume būti išgelbėti.“ (Apd 4,12)

Ankstyvojoje Bažnyčioje Jėzaus vardas buvo tariamas:

• maldoje,
• persekiojimų metu,
• kankinystės akimirkomis,
• ligonių guodime,
• egzorcizmuose.

Šventasis Paulius Laiške filipiečiams rašė: „Dievas suteikė jam vardą, aukštesnį už visus kitus vardus, kad Jėzaus vardui priklauptų kiekvienas kelis danguje, žemėje ir po žeme.“ (Fil 2,9–10)

Viduramžiais pagarba Jėzaus vardui dar labiau išaugo. Ypač ją platino:

• šventasis Bernardinas Sienietis (1380–1444),
• šventasis Jonas Kapestranas (1386–1456),
• pranciškonai.

Šventasis Bernardinas dažnai laikomas didžiausiu Švenčiausiojo Jėzaus Vardo garbintoju. Jis ragino žmones:

• su meile tarti Jėzaus vardą,
• juo melstis,
• jo šauktis sunkumuose,
• gyventi taip, kad Kristaus vardas būtų gerbiamas.

Būtent Bernardinas išplatino garsųjį simbolį „IHS“ – senovinį Jėzaus vardo trumpinį graikų kalba. Šis ženklas iki šiol matomas:

• bažnyčiose,
• monstrancijose,
• liturginiuose drabužiuose,
• altoriuose.

Oficialiai Švenčiausiojo Jėzaus Vardo šventę visai Bažnyčiai XVII amžiuje išplėtė popiežius Inocentas XIII, o šiandien ji minima sausio 3 dieną.

Teologiškai Jėzaus vardas labai svarbus todėl, kad Biblijoje vardas reiškia ne tik pavadinimą, bet ir asmenį, jo tapatybę bei veikimą. Todėl kai krikščionis šaukiasi Jėzaus vardo, jis kreipiasi į patį Kristų.

Jėzaus vardas Bažnyčioje siejamas su:

• išganymu,
• apsauga,
• paguoda,
• gydymu,
• dvasine stiprybe.

Daugybė šventųjų liudijo, kad vien Jėzaus vardo kartojimas gali suteikti žmogui ramybę ir jėgų.

Ypatingą vietą Bažnyčios tradicijoje užima vadinamoji Jėzaus malda: „Viešpatie Jėzau Kristau, Dievo Sūnau, pasigailėk manęs, nusidėjėlio.“

Rytų Bažnyčioje ši malda tapo viena svarbiausių nuolatinės širdies maldos formų.

Lietuvoje pagarba Jėzaus vardui taip pat labai sena ir gili. Lietuvių liaudies pamaldume žmonės dažnai:

• pradėdavo maldas Jėzaus vardu,
• šaukdavosi Jo nelaimėje,
• rašydavo Jėzaus vardą maldaknygėse,
• kabindavo namuose kryžius su IHS ženklu.

Senieji žmonės sakydavo: „Su Jėzaus vardu lengviau nešti gyvenimą.“

Lietuviškose bažnyčiose dažnai galima rasti:

• Jėzaus Vardo altorių,
• IHS simbolius,
• paveikslus su spindinčiu Kristaus vardu.

Ypač sunkių istorinių laikų metu – tremtyse, okupacijose, karuose – Jėzaus vardas daugeliui tapo vilties ir stiprybės šaltiniu.

Teologiškai ši šventė taip pat primena antrąjį Dievo įsakymą: „Netark Viešpaties, savo Dievo, vardo be reikalo.“

Tai kvietimas gerbti Dievo vardą:

• kalboje,
• maldoje,
• gyvenime.

Jėzaus vardas neturi būti tariamas abejingai ar paniekinamai, nes krikščioniui tai šventas vardas.

Šiandien pasaulyje, kuriame daug triukšmo, pykčio ir tuščių žodžių, Švenčiausiojo Jėzaus Vardo minėjimas kviečia žmogų sugrįžti prie to vardo, kuris neša ramybę ir išganymą.

Kartais žmogui užtenka tyliai ištarti: „Jėzau…“
Ir širdis pradeda rimti.

Švenčiausiasis Jėzaus Varde, būk mūsų stiprybė, mūsų paguoda ir viltis. Padėk mums su meile tarti Tavo vardą, gyventi pagal Tavo Evangeliją ir niekada nenutolti nuo Tavęs. Amen.

Parapijos info.