Šv. Albertas Didysis (1206–1289), vyskupas, Bažnyčios mokytojas, minimas lapkričio 15 d.

Lapkričio 15 dieną Bažnyčia mini šventąjį Albertą Didįjį – vyskupą, dominikoną, teologą, filosofą ir Bažnyčios mokytoją, gyvenusį 1206–1289 metais. Jis buvo vienas didžiausių viduramžių mąstytojų, žmogus, sugebėjęs sujungti gilų tikėjimą su nepaprastu troškimu pažinti pasaulį. Šventasis Albertas Didysis tapo ženklu, kad krikščionybė nebijo mokslo, proto ar tiesos paieškų, nes visa tikroji tiesa galiausiai veda į Dievą. Jo gyvenimas ir darbai turėjo milžinišką įtaką ne tik teologijai, bet ir visai Vakarų kultūrai.

Albertas gimė apie 1206 metus Lauingene, dabartinės Vokietijos teritorijoje, kilmingoje šeimoje. Jaunystėje studijavo Italijoje, Paduvos universitete, kuris tuo metu buvo vienas svarbiausių Europos mokslo centrų. Būtent ten jis susipažino su dominikonais – naujuoju pamokslininkų ordinu, įkurtu šventojo Dominyko. Nors jo šeima tikėjosi pasaulietinės karjeros, Albertas pasirinko vienuolinį gyvenimą ir įstojo į dominikonų ordiną apie 1223 metus. Šis pasirinkimas nulėmė visą jo gyvenimo kryptį – ieškoti Dievo per maldą, studijas ir tiesos pažinimą.

Albertas labai greitai išgarsėjo savo nepaprastu protu ir moksliniu smalsumu. Jis dėstė Kelne, Paryžiuje ir kituose svarbiuose universitetuose. Tuo metu Europa iš naujo atradinėjo senovės graikų filosofiją, ypač Aristotelio raštus, kurie per arabų mokslininkus pasiekė Vakarus. Daugelis bijojo, kad filosofija gali prieštarauti tikėjimui, tačiau Albertas suprato, kad tikėjimas ir protas neturi vienas kito naikinti. Jis siekė parodyti, kad pasaulio pažinimas gali tapti keliu į Dievo išmintį.

Dėl savo milžiniško išsilavinimo ir darbų gausos jis jau amžininkų buvo vadinamas Doctor Universalis – „visuotiniu mokytoju“. Albertas rašė apie:

• teologiją,
• filosofiją,
• astronomiją,
• fiziką,
• biologiją,
• augalus,
• gyvūnus,
• mineralus,
• etiką,
• Šventąjį Raštą.

Jis buvo vienas pirmųjų viduramžių mąstytojų, rimtai tyrinėjusių gamtą ne tik teoriškai, bet ir stebint pasaulį. Albertas tikėjo, kad kūrinija kalba apie savo Kūrėją. Todėl gamtos pažinimas jam nebuvo atsitraukimas nuo Dievo, bet pagarba Jo sukurtam pasauliui.

Vienas svarbiausių jo gyvenimo momentų buvo pažintis su jaunu dominikonu Tomu Akviniečiu. Albertas tapo jo mokytoju ir pirmasis atpažino nepaprastą Tomo talentą. Vėliau būtent Tomas Akvinietis taps vienu didžiausių Bažnyčios teologų. Sakoma, kad kai kiti iš Tomo tylumo šaipėsi vadindami jį „nebyliu jaučiu“, Albertas atsakė: „Šis jautis dar taip užriaumos, kad jo balsą girdės visas pasaulis.“ Tai tapo pranašiškais žodžiais.

1260 metais Albertas buvo paskirtas Regensburgo vyskupu, tačiau vyskupo tarnystę priėmė labai nenoriai, nes troško paprastesnio dominikoniško gyvenimo. Jis garsėjo kuklumu, neturtu ir dideliu paprastumu. Po kelerių metų atsisakė vyskupo pareigų ir grįžo prie mokymo bei studijų. Net senatvėje jis toliau keliavo, gynė Bažnyčios mokymą ir stengėsi sutaikyti žmones konfliktų metu.

Albertas mirė 1289 metų lapkričio 15 dieną Kelne. Jau netrukus po mirties žmonės jį pradėjo gerbti kaip šventą žmogų. 1622 metais jis buvo beatifikuotas, o 1931 metais popiežius Pijus XI paskelbė jį šventuoju ir Bažnyčios mokytoju. Tais pačiais metais jis buvo paskelbtas gamtos mokslų studentų ir mokslininkų globėju.

Teologiškai šventasis Albertas Didysis labai svarbus todėl, kad jis gynė tikėjimo ir proto vienybę. Viduramžiais dažnai atrodė, kad filosofija ir mokslas gali tapti pavojingi tikėjimui, tačiau Albertas mokė, kad Dievas yra ir Apreiškimo, ir kūrinijos autorius. Todėl žmogus neturi bijoti klausti, tyrinėti ir ieškoti tiesos. Jei tiesa yra tikra, ji negali prieštarauti Dievui.

Jo gyvenime labai ryški ir nuolankumo tema. Nors buvo vienas išmintingiausių savo laikų žmonių, jis nelaikė savęs aukštesniu už kitus. Albertas suprato, kad didžiausia išmintis gimsta ne iš puikybės, bet iš pagarbos Dievui.

Šventasis Albertas taip pat primena, kad krikščioniškas tikėjimas nėra aklas. Dievas davė žmogui protą ne tam, kad jis būtų atmestas, bet kad padėtų giliau pažinti tiesą. Tačiau Albertas kartu mokė, kad vien proto žmogui neužtenka. Be maldos, tikėjimo ir meilės žinios gali tapti tuščios.

Lietuvai šventojo Alberto Didžiojo liudijimas šiandien labai svarbus. Šiuolaikiniame pasaulyje dažnai bandoma supriešinti tikėjimą ir mokslą, Bažnyčią ir išsilavinimą. Tačiau Albertas primena, kad tikrasis mokslas ir tikrasis tikėjimas vienas kitą papildo. Lietuvos istorijoje taip pat turėjome daug šviesių žmonių – kunigų, vienuolių, mokytojų ir mokslininkų, kurie matė mokslą kaip tarnystę tiesai ir žmogui.

Šiandien, kai pasaulis pilnas informacijos, bet dažnai stokojantis išminties, šventasis Albertas Didysis primena, kad žmogaus širdžiai reikia ne tik žinių, bet ir gebėjimo matyti Dievą kūrinijoje. Jis moko, kad tikrasis pažinimas turi vesti ne į puikybę, bet į nuostabą, dėkingumą ir meilę Kūrėjui.

Šventasis Albertai Didysis, išmintingasis Bažnyčios mokytojau, melskis už mus, kad ieškotume tiesos su nuolankia širdimi, nebijotume pažinti pasaulio ir visu savo gyvenimu artėtume prie Dievo – visos išminties šaltinio.

Parapijos info.