Šv. Jonas Auksaburnis (344–407), vyskupas, Bažnyčios mokytojas minimas rugsėjo 13 d.

Rugsėjo 13 dieną Bažnyčia mini šventąjį Joną Auksaburnį – vyskupą, Bažnyčios mokytoją, vieną didžiausių krikščionybės pamokslininkų, gyvenusį 344–407 metais. Jo vardas „Auksaburnis“ kilo iš nepaprastos gebėjimo skelbti Dievo žodį dovanos. Graikiškai jis buvo vadinamas Chrysostomos – „auksine burna“, nes jo pamokslai žmones ne tik žavėjo iškalba, bet pirmiausia paliesdavo širdį ir vesdavo į atsivertimą. Tačiau šventojo Jono didybė slypėjo ne vien jo žodžiuose. Jis tapo žmogumi, kuris drąsiai gynė Evangelijos tiesą net tada, kai tai kainavo persekiojimą, tremtį ir vienatvę. Jo gyvenimas labai aiškiai parodo, kad tikrasis krikščioniškas autoritetas kyla ne iš valdžios ar įtakos, bet iš ištikimybės Kristui.

Jonas gimė apie 344 metus Antiochijoje, viename svarbiausių Rytų Romos imperijos miestų, dabartinės Turkijos teritorijoje. Jo tėvas buvo kariškis, tačiau mirė labai anksti, todėl Joną užaugino motina Antuza – išmintinga ir giliai tikinti moteris, padariusi didžiulę įtaką jo gyvenimui. Antiochija tuo metu buvo didelis kultūros, prekybos ir intelektinio gyvenimo centras, garsėjantis tiek prabanga, tiek moraliniu palaidumu. Jonas gavo puikų klasikinį išsilavinimą, studijavo retoriką pas garsų mokytoją Libanijų ir buvo ruošiamas sėkmingai pasaulietinei karjerai. Daugelis tikėjosi, kad jis taps garsiu teisininku ar politiku. Tačiau jo širdį vis stipriau traukė ne pasaulio garbė, bet Evangelija.

Jaunystėje Jonas kurį laiką gyveno asketiškai tarp vienuolių netoli Antiochijos. Jis daug meldėsi, studijavo Šventąjį Raštą ir gyveno labai griežtai. Ilgi pasninkai ir asketinis gyvenimas stipriai paveikė jo sveikatą, todėl vėliau jis buvo priverstas grįžti į miestą. Tačiau būtent šis laikotarpis suformavo jo gilų dvasinį gyvenimą ir ypatingą meilę Šventajam Raštui. Jonas buvo įsitikinęs, kad Evangelija turi tapti ne teorija, bet žmogaus gyvenimo pagrindu.

386 metais Antiochijoje jis buvo įšventintas kunigu. Netrukus jo pamokslai tapo garsūs visame mieste. Jonas kalbėjo aiškiai, drąsiai ir labai konkrečiai. Jis nevengė kritikuoti turtingųjų puikybės, neteisybės, moralinio palaidumo ir abejingumo vargšams. Tuo pat metu jo pamoksluose buvo daug gailestingumo ir kvietimo atsiversti. Žmonės plūsdavo jo klausytis, nes jis gebėjo Šventąjį Raštą aiškinti taip, kad Evangelija tapdavo gyva kasdienybės tikrove.

Vienas svarbiausių jo gyvenimo momentų buvo paskyrimas Konstantinopolio arkivyskupu 398 metais. Konstantinopolis tuo metu buvo Rytų Romos imperijos sostinė – prabangos, politikos ir valdžios centras. Jonas į šiuos rūmus atėjo kaip asketiškas ir Evangelijai ištikimas žmogus. Tapęs vyskupu jis iš karto pradėjo reformas: mažino rūmų išlaidas, pardavinėjo prabangius daiktus, kad galėtų padėti vargšams, steigė ligonines ir prieglaudas. Pats gyveno labai paprastai. Tai sukėlė didelį nepasitenkinimą tarp turtingųjų ir įtakingųjų, nes Jonas nevengė viešai kalbėti apie jų godumą ir neteisybę.

Ypač didelis konfliktas kilo su imperatoriene Eudoksija, kurios prabangų ir puikybę Jonas kritikavo savo pamoksluose. Dėl šios drąsos jis įgijo daug priešų tiek politiniuose sluoksniuose, tiek tarp kai kurių vyskupų. 403 metais buvo sušauktas vadinamasis „Ąžuolo sinodas“, kuriame jo priešai pasmerkė Joną ir ištrėmė. Nors žmonių meilė trumpam padėjo jam sugrįžti, netrukus jis vėl buvo ištremtas – šį kartą į atokias ir labai sunkias vietoves prie Juodosios jūros. Net tremtyje Jonas nenustojo rašyti laiškų, stiprinti tikinčiųjų ir liudyti tikėjimo.

Kelionė į paskutinę tremties vietą buvo labai sunki. Išsekęs nuo ligų, šalčio ir vargo Jonas mirė 407 metų rugsėjo 14 dieną Komanoje, ištardamas garsius žodžius: „Garbė Dievui už viską.“ Šie paskutiniai žodžiai labai stipriai atskleidžia jo širdį – net kentėdamas neteisybę jis neprarado pasitikėjimo Dievu.

Teologiškai šventasis Jonas Auksaburnis ypač svarbus kaip Šventojo Rašto aiškintojas ir Eucharistijos teologas. Jo homilijos iki šiol laikomos vienais gražiausių ir giliausių Bažnyčios tekstų. Jis labai pabrėžė, kad Eucharistija negali būti atskirta nuo meilės vargšui. Jonas sakė, kad neįmanoma garbinti Kristaus altoriuje ir kartu ignoruoti Jį kenčiančiame žmoguje. Ši mintis labai svarbi visai krikščionybei – tikras tikėjimas turi tapti konkrečia meile.

Jo gyvenime labai ryški ir tiesos tema. Jonas nebijojo kalbėti apie nuodėmę, neteisybę ir moralinį sugedimą, nors žinojo, kad tai gali kainuoti jo padėtį ir saugumą. Jis primena, kad Bažnyčia negali tapti patogi pasauliui pamiršdama Evangelijos tiesą.

Šventasis Jonas taip pat labai svarbus Rytų Bažnyčiai. Jo vardu pavadinta viena svarbiausių Bizantijos liturgijų – Šventojo Jono Auksaburnio liturgija, iki šiol švenčiama stačiatikių ir rytų apeigų katalikų Bažnyčiose. Tai rodo, kokį gilų pėdsaką jis paliko visoje krikščionybėje.

Lietuvai šventojo Jono Auksaburnio liudijimas taip pat labai artimas. Lietuvos Bažnyčios istorijoje visada buvo svarbus gyvas Dievo žodžio skelbimas, rūpestis vargšais ir drąsa išlikti ištikimiems tikėjimui sudėtingais laikais. Kaip Jonas gynė Evangelijos tiesą prieš imperijos galią, taip ir daugelis Lietuvos kunigų bei tikinčiųjų okupacijų metais liudijo tikėjimą nepaisydami persekiojimų.

Šiandien pasaulyje, kuriame daug triukšmo, paviršutiniškumo ir tuščių žodžių, šventasis Jonas Auksaburnis primena, kad Dievo žodis turi galią perkeisti žmogaus širdį. Jis moko, kad tikras krikščionis negali gyventi vien išoriniu religingumu – tikėjimas turi paliesti žmogaus gyvenimą, santykį su vargšu, tiesą ir sąžinę.

Šventasis Jonai Auksaburni, Evangelijos tiesos skelbėjau ir drąsus Bažnyčios ganytojau, melskis už mus, kad mylėtume Dievo žodį, nebijotume gyventi tiesoje ir savo gyvenimu liudytume Kristaus meilę pasauliui.

Parapijos info.