Šv. Euzebijus Vercelietis (apie 290-371), vyskupas, minimas rugpjūčio 2 d.

Rugpjūčio 2 dieną Bažnyčia mini šventąjį Euzebijų Vercelietį – IV amžiaus vyskupą, vieną svarbiausių kovotojų už tikrąjį tikėjimą Kristaus dievyste ir žmogų, kuris sudėtingu Bažnyčios istorijos laikotarpiu tapo drąsos, ištikimybės ir dvasinio tvirtumo ženklu. Jis gyveno tuo metu, kai krikščionybė po ilgų persekiojimų jau buvo išėjusi į viešumą, tačiau pati Bažnyčia buvo sukrėsta gilių teologinių ginčų. Šventojo Euzebijaus gyvenimas primena, kad Bažnyčiai kartais pavojingiausi būna ne išoriniai priešai, o klaidos ir susiskaldymas pačios bendruomenės viduje. Tokiais laikais reikalingi žmonės, kurie nepasiduotų nei baimei, nei spaudimui ir išliktų ištikimi Evangelijos tiesai.

Euzebijus gimė apie 283 metus Sardinijoje, tikriausiai krikščioniškoje šeimoje. Dar būdamas vaikas jis persikėlė į Romą, kur gavo gerą išsilavinimą ir buvo ugdomas Bažnyčios aplinkoje. Tuo metu Bažnyčia gyveno labai svarbų lūžio laikotarpį – po imperatoriaus Konstantino paskelbto Milano edikto 313 metais krikščionybė iš persekiojamos religijos tapo legalia. Tačiau netrukus iškilo naujas išbandymas – arijonizmo erezija, neigusi pilnutinę Kristaus dievystę. Arijonai mokė, kad Kristus nėra amžinas Dievas, bet aukščiausias kūrinys. Šis mokymas labai greitai paplito ir sukėlė didžiulį susiskaldymą visoje Bažnyčioje.

345 metais Euzebijus buvo paskirtas Vercelio vyskupu Šiaurės Italijoje. Jis tapo pirmuoju žinomu šio miesto vyskupu ir greitai išgarsėjo savo šventumu, išmintimi bei asketišku gyvenimu. Euzebijus stengėsi, kad kunigai gyventų bendruomeniškai, beveik vienuoliškai, kartu melsdamiesi ir dalindamiesi gyvenimu. Tai buvo labai svarbus žingsnis Vakarų Bažnyčios istorijoje, nes jis tapo vienu pirmųjų vyskupų, bandžiusių sujungti kunigystę ir vienuolinę discipliną.

Tačiau svarbiausia jo gyvenimo misija tapo kova už Nikėjos Susirinkimo tikėjimą. 325 metų Nikėjos Susirinkimas buvo aiškiai paskelbęs, kad Kristus yra „vienos prigimties su Tėvu“ – tikras Dievas iš tikro Dievo. Tačiau net ir po šio susirinkimo arijonizmas toliau plito, ypač turėdamas kai kurių imperatorių paramą. Euzebijus tapo vienu iš tų vyskupų, kurie drąsiai gynė ortodoksinį tikėjimą kartu su garsiuoju šventuoju Atanazu Aleksandriečiu.

355 metais Milano sinode imperatorius Konstancijus II spaudė vyskupus pasmerkti Atanazą ir priimti arijonišką kryptį. Euzebijus atsisakė paklusti. Jis reikalavo, kad prieš svarstant kaltinimus būtų išpažintas Nikėjos tikėjimas. Už šį tvirtumą jis buvo ištremtas.

Tremtis tapo viena sunkiausių jo gyvenimo dalių. Euzebijus buvo išvežtas į Palestiną, vėliau į Kapadokiją ir Egiptą. Ten jis kentėjo pažeminimus, izoliaciją ir spaudimą atsisakyti savo pozicijos. Tačiau net tremtyje jis liko ištikimas Bažnyčios tikėjimui. Jo laiškuose labai aiškiai atsiskleidžia ganytojo širdis – jis rūpinosi savo bendruomene, drąsino tikinčiuosius ir kvietė išlikti vienybėje su Kristumi.

Šiame gyvenimo etape ypač ryški kryžiaus tema. Euzebijus patyrė, kad ištikimybė tiesai dažnai kainuoja vienatvę ir kančią. Tačiau jis suprato, kad Bažnyčia negali aukoti tiesos dėl ramybės ar politinio patogumo. Jo gyvenimas primena Evangelijos žodžius, kad kartais žmogus pašauktas nešti kryžių būtent dėl tiesos.

361 metais mirus imperatoriui Konstancijui, Euzebijus galėjo grįžti į savo vyskupiją. Sugrįžęs jis tęsė darbą stiprindamas tikėjimą ir gydydamas Bažnyčios susiskaldymus. Nors buvo tvirtas tiesoje, jis taip pat siekė susitaikymo ir vienybės. Tai labai svarbi jo asmenybės dalis – jis nebuvo kovingas dėl puikybės ar valdžios, bet gynė tikėjimą iš meilės Kristui ir Bažnyčiai.

Šventasis Euzebijus mirė apie 371 metus Vercelyje. Labai greitai jis pradėtas gerbti kaip šventasis ir tikėjimo gynėjas.

Teologiškai šventojo Euzebijaus gyvenime ypač svarbi Kristaus dievystės tema. Kova su arijonizmu nebuvo vien abstraktus filosofinis ginčas. Jei Kristus nebūtų tikras Dievas, žmogaus išganymas netektų pagrindo. Euzebijus suprato, kad tikėjimo tiesa apie Kristų yra pati krikščionybės šerdis.

Jo gyvenime taip pat labai ryški Bažnyčios vienybės tema. IV amžiuje Bažnyčia buvo draskoma ginčų ir politinio spaudimo, tačiau Euzebijus siekė vienybės ne kompromiso su klaida kaina, bet ištikimybėje Evangelijai. Tai labai aktualu ir šiandien, kai tiesa dažnai relativizuojama arba pritaikoma prie pasaulio nuotaikų.

Šventasis Euzebijus taip pat svarbus kaip ganytojiško gyvenimo pavyzdys. Jis neieškojo asmeninės naudos ar saugumo. Tremtyje, pažeminimuose ir sunkumuose jis liko ištikimas savo žmonėms ir Bažnyčiai.

Lietuvai šventojo Euzebijaus liudijimas taip pat labai artimas. Lietuvos Bažnyčios istorijoje ne kartą buvo laikotarpių, kai tikėjimą reikėjo ginti spaudimo, okupacijų ir ideologinių klaidų akivaizdoje. Kaip Euzebijus neatsisakė tiesos net tremtyje, taip ir daugelis Lietuvos vyskupų, kunigų bei tikinčiųjų išliko ištikimi Kristui sunkiausiais laikais.

Šiandien pasaulyje, kuriame dažnai siekiama patogaus ir nieko neerzinančio tikėjimo, šventasis Euzebijus primena, kad Evangelija reikalauja drąsos. Tikrasis krikščionis negali statyti savo gyvenimo ant nuolat besikeičiančių nuomonių. Jo pamatas yra Kristus.

Šventasis Euzebijau Vercelieti, ištikimas Bažnyčios ganytojau ir tiesos gynėjau, melskis už mus, kad išliktume tvirti tikėjime, nebijotume liudyti Kristaus ir visada ieškotume vienybės tiesoje bei meilėje.

Šv. Petras Julijonas Eimaras (1811-1868), kunigas, minimas rugpjūčio 2 d.

Rugpjūčio 2 dieną Bažnyčia mini šventąjį Petrą Julijoną Eimarą – XIX amžiaus kunigą, Eucharistijos apaštalą ir vieną didžiausių Švenčiausiojo Sakramento garbinimo atnaujintojų. Jis gyveno 1811–1868 metais Prancūzijoje, laikotarpiu, kai Europa po revoliucijų, karų ir sparčios modernizacijos vis labiau tolo nuo tikėjimo. Daugelis žmonių prarado gyvą ryšį su Bažnyčia, tikėjimas daug kur tapo formalus arba visai buvo atstumiamas. Būtent tokiame pasaulyje šventasis Petras Julijonas Eimaras jautė ypatingą pašaukimą grąžinti žmones prie Eucharistijos – prie gyvo Kristaus buvimo Bažnyčioje. Jo gyvenimas tapo nuolatiniu priminimu, kad krikščionybės centras nėra vien idėjos, moraliniai principai ar tradicijos. Tikėjimo širdyje yra pats Kristus, pasiliekantis Eucharistijoje.

Petras Julijonas gimė 1811 metų vasario 4 dieną La Miuro miestelyje netoli Grenoblio Prancūzijoje. Jo šeima buvo paprasta, religinga ir darbšti. Tėvas vertėsi peilių gamyba, todėl berniukas nuo mažens pažino kasdienio darbo ir kuklaus gyvenimo tikrovę. Dar vaikystėje Petras jautė didelę trauką maldai ir ypač Eucharistijai. Pasakojama, kad jis dažnai eidavo melstis į bažnyčią ir ilgai pasilikdavo prieš Švenčiausiąjį Sakramentą. Tačiau jo kelias į kunigystę nebuvo lengvas. Silpna sveikata, šeimos nepritarimas ir įvairūs sunkumai ilgą laiką trukdė jam įgyvendinti pašaukimą.

Vis dėlto troškimas priklausyti Dievui buvo stipresnis. 1834 metais jis buvo įšventintas kunigu Grenoblio vyskupijoje. Jaunas kunigas išsiskyrė nuoširdumu, paprastumu ir ypatinga meile Eucharistijai. Tarnavo parapijose, rūpinosi vaikų katecheze, ligoniais ir jaunimu. Tačiau jo širdyje vis stiprėjo suvokimas, kad daugelis žmonių nebeatranda gyvo ryšio su Kristumi Eucharistijoje. XIX amžiaus Prancūzijoje po revoliucijos buvo labai susilpnėjęs religinis gyvenimas, daug žmonių retai eidavo išpažinties ar priimdavo Komuniją. Eimaras jautė, kad Bažnyčiai reikia naujo Eucharistinio atgimimo.

1845 metais jis įstojo į marijonų kongregaciją, tikėdamasis dar giliau tarnauti Bažnyčiai. Būtent šiame laikotarpyje jo gyvenime labai aiškiai subrendo Eucharistinis pašaukimas. 1851 metais per procesiją Paryžiuje jis patyrė gilų vidinį įkvėpimą įkurti bendruomenę, kurios centras būtų nuolatinis Švenčiausiojo Sakramento garbinimas ir Eucharistijos skelbimas pasauliui. Ši mintis tapo viso jo gyvenimo misija.

1856 metais Paryžiuje Petras Julijonas Eimaras įkūrė Švenčiausiojo Sakramento kongregaciją – vienuolių bendruomenę, skirtą Eucharistijos adoracijai ir apaštalavimui. Vėliau jis taip pat įkūrė ir moterų bendruomenę – Švenčiausiojo Sakramento tarnaites. Tuo metu Eucharistinis pamaldumas jau buvo gyvas Bažnyčioje, tačiau Eimaras siekė, kad adoracija nebūtų vien pamaldi praktika. Jis troško, kad žmonės iš tikrųjų susitiktų su gyvu Kristumi.

Jo pamoksluose ir raštuose labai ryški mintis, kad Eucharistija yra Jėzaus meilės tęsinys pasaulyje. Kristus nepaliko žmogaus vieno. Jis pasilieka Bažnyčioje kaip duona, kaip artumas, kaip nuolatinis Dievo buvimas tarp žmonių. Eimaras dažnai kalbėdavo apie tai, kad daugelis žmonių jaučiasi vieniši, prislėgti ar dvasiškai alkani, tačiau Eucharistijoje žmogus gali atrasti gyvą Viešpatį.

Jo gyvenime labai svarbi ir adoracijos tema. XIX amžiaus žmogui, kaip ir šiandien, gyvenimas darėsi vis triukšmingesnis ir labiau orientuotas į veiklą. Eimaras suprato, kad žmogaus širdžiai reikia tylos prieš Dievą. Todėl jis skatino ilgą maldą prieš Švenčiausiąjį Sakramentą, matydamas ją ne kaip pareigą, bet kaip meilės santykį.

Tačiau jo gyvenimas nebuvo lengvas. Naujos kongregacijos steigimas susidūrė su finansiniais sunkumais, nesupratimu ir vidiniais išbandymais. Pats Eimaras dažnai kentėjo nuo silpnos sveikatos, nuovargio ir vienatvės. Tačiau būtent kryžiaus patirtyje jo meilė Eucharistijai dar labiau gilėjo. Jis tikėjo, kad Kristus Švenčiausiajame Sakramente lieka su žmogumi ne tik džiaugsmo, bet ir kančios akimirkomis.

Teologiškai šventojo Petro Julijono Eimaro gyvenime labai ryški Eucharistijos centriškumo tema. Jis suprato, kad Eucharistija nėra tik vienas iš Bažnyčios sakramentų tarp kitų. Ji yra pati Bažnyčios širdis. Kaip mokė Bažnyčia, Eucharistijoje Kristus yra tikrai, realiai ir substancialiai esantis. Eimaras troško, kad tikintieji ne tik tikėtų šia tiesa protu, bet ir gyventų ja širdimi.

Jo gyvenime taip pat labai svarbi meilės tema. Eimaras dažnai sakydavo, kad Eucharistija yra meilės sakramentas. Kristus pasilieka mažoje Ostijoje todėl, kad nori būti arti žmogaus. Ši mintis labai giliai atspindi Evangelijos esmę – Dievas neatsitraukia nuo žmogaus, bet lieka su juo.

Šventasis Petras Julijonas Eimaras taip pat labai prisidėjo prie dažnesnės Komunijos priėmimo praktikos plitimo. Tais laikais daugelis žmonių Komuniją priimdavo retai, jausdamiesi neverti. Eimaras skatino žmones artintis prie Kristaus su pasitikėjimu ir meile.

1868 metų rugpjūčio 1 dieną jis mirė gimtajame krašte Prancūzijoje. 1962 metais popiežius Jonas XXIII paskelbė jį šventuoju.

Lietuvai šventojo Petro Julijono Eimaro dvasingumas labai artimas. Lietuvos katalikiškoje tradicijoje Eucharistija visada užėmė ypatingą vietą – adoracijos, Devintinės, procesijos, tylus klūpojimas prieš tabernakulį ir pagarba Švenčiausiajam Sakramentui tapo gyva tautos tikėjimo dalimi. Net okupacijų metais žmonės slapta rinkdavosi maldai, nes jautė, kad Kristus Eucharistijoje yra jų stiprybė.

Šiandien pasaulyje, kuriame žmogus dažnai gyvena nuolatiniame skubėjime, triukšme ir vidiniame nuovargyje, šventasis Petras Julijonas Eimaras primena tylos prieš Dievą svarbą. Jis moko, kad žmogaus širdis negali gyventi vien darbu, informacija ar veikla. Jai reikia gyvo susitikimo su Kristumi.

Šventasis Petrai Julijonai Eimarai, Eucharistijos apaštale ir Kristaus meilės liudytojau, melskis už mus, kad iš naujo atrastume Švenčiausiąjį Sakramentą kaip savo gyvenimo centrą, išmoktume būti su Kristumi tyloje ir savo širdimi vis labiau mylėtume Eucharistinį Viešpatį.

Parapijos info.