Šv. Antanas Marija Zakarijas (1502-1539), kunigas, minimas liepos 5 d. 

Liepos 5 dieną Bažnyčia mini šventąjį Antaną Mariją Zakariją – kunigą, gydytoją, vienuolinių bendruomenių steigėją ir vieną svarbiausių XVI amžiaus Bažnyčios atsinaujinimo veikėjų. Jis gyveno 1502–1539 metais Italijoje – laikotarpiu, kai Europa išgyveno didžiules permainas. Renesanso laikų kultūra atnešė mokslo ir meno suklestėjimą, tačiau kartu daugelyje vietų silpnėjo dvasinis gyvenimas, plito moralinis nuosmukis, o netrukus Europą sukrėtė ir Reformacijos skilimas. Būtent šiame istoriniame fone šventasis Antanas Marija Zakarijas tapo žmogumi, kuris troško ne smerkti pasaulį, bet atnaujinti žmonių širdis per gyvą susitikimą su Kristumi.

Antanas Marija gimė 1502 metais Kremonoje, Italijoje, kilmingoje šeimoje. Jo tėvas mirė labai anksti, todėl jį užaugino motina Antuanetė Peskaroli, kuri sūnui perdavė gilų tikėjimą ir jautrumą vargšams. Nuo jaunystės Antanas pasižymėjo ne tik protu, bet ir nepaprastu širdies jautrumu. Jis studijavo filosofiją ir mediciną Paduvos universitete, tapo gydytoju, tačiau netrukus suprato, kad žmogaus žaizdos yra ne tik kūniškos. Jis matė, kaip daugelis žmonių dvasiškai tolsta nuo Dievo, gyvena be tikėjimo gyvumo ir vidinės ugnies. Todėl, nors medicina jam buvo artima, jis pajuto pašaukimą tapti sielų gydytoju.

1528 metais Antanas Marija buvo įšventintas kunigu. Nuo pat tarnystės pradžios jis išsiskyrė nepaprastu uolumu, giliais pamokslais ir troškimu atgaivinti tikinčiųjų dvasinį gyvenimą. Tuo metu Italijos miestuose daugelis žmonių gyveno išoriškai religingai, tačiau dažnai stokodavo gyvo santykio su Dievu. Antanas suvokė, kad Bažnyčios atsinaujinimas turi prasidėti ne vien nuo išorinių reformų, bet nuo žmogaus širdies atsivertimo.

1530 metais Milane jis kartu su bendraminčiais įkūrė Šventojo Pauliaus regulinių kunigų kongregaciją, vėliau pramintą barnabitais pagal jų bažnyčią šv. Barnabo vardu. Taip pat prisidėjo prie moterų bendruomenės – angelikiečių – steigimo ir pasauliečių tikinčiųjų dvasinio judėjimo kūrimo. Šios bendruomenės buvo skirtos ne atsiskyrimui nuo pasaulio, bet aktyviam Evangelijos liudijimui visuomenėje. Antanas Marija labai žavėjosi šventuoju apaštalu Pauliumi ir laikė jį degančios meilės Kristui pavyzdžiu. Jis troško, kad krikščionys nustotų būti pasyvūs ir vėl gyventų tikėjimu visa širdimi.

Vienas svarbiausių jo dvasingumo bruožų buvo Eucharistijos centriškumas. Antanas Marija labai skatino dažną Komunijos priėmimą ir adoraciją. XVI amžiuje daugelis žmonių Eucharistiją priimdavo retai, dažnai iš baimės ar jausdamiesi neverti. Jis troško, kad tikintieji Eucharistijoje atrastų gyvą Kristaus meilę. Būtent jo aplinkoje pradėjo plisti keturiasdešimties valandų adoracijos praktika, vėliau tapusi labai svarbia katalikiško pamaldumo dalimi.

Jo gyvenime labai ryški ir kryžiaus tema. Antanas Marija mokė, kad krikščionybė nėra patogus ar paviršutiniškas gyvenimo būdas. Tikras sekimas Kristumi reikalauja vidinio perkeitimo, kovos su nuodėme ir meilės, kuri pasiruošusi aukotis. Tačiau ši atgaila jo mokyme niekada nebuvo niūri ar beviltiška. Priešingai – jis nuolat kalbėjo apie Kristaus meilės ugnį, kuri perkeičia žmogaus širdį.

Ypač svarbi jo dvasingume buvo nukryžiuoto Kristaus kontempliacija. Antanas Marija tikėjo, kad žvelgdamas į kryžių žmogus supranta, kiek daug Dievas jį myli. Todėl jis ragino tikinčiuosius nebijoti aukos ir tarnystės. Jo gyvenimas primena Evangelijos tiesą, kad tikrasis džiaugsmas gimsta ne savanaudiškume, bet meilėje.

Šventasis Antanas taip pat buvo labai jautrus jaunimo ugdymui ir pasauliečių pašaukimui. Jis suprato, kad šventumas nėra skirtas vien vienuolynams ar kunigams. Visi krikščionys pašaukti gyventi Evangelija savo kasdienybėje. Tai buvo labai svarbi mintis tuo laikotarpiu, kai Bažnyčiai reikėjo naujo dvasinio atsinaujinimo.

Tačiau jo intensyvus darbas ir asketiškas gyvenimas stipriai silpnino sveikatą. Antanas Marija mirė labai jaunas – 1539 metų liepos 5 dieną, būdamas vos trisdešimt septynerių metų. Paskutiniais gyvenimo momentais jis vis kartojo Jėzaus vardą ir ragino brolius likti ištikimus Kristui. Nors jo gyvenimas buvo trumpas, jo įtaka Bažnyčiai tapo labai didelė. 1897 metais popiežius Leonas XIII paskelbė jį šventuoju.

Teologiškai šventojo Antano Marijos Zakarijo gyvenime ypač ryški vidinio atsinaujinimo tema. Jis suprato, kad Bažnyčios problemų neįmanoma išspręsti vien įstatymais ar struktūromis. Reikia, kad žmogaus širdyje vėl užsidegtų meilė Kristui. Todėl jo gyvenimo centre buvo Eucharistija, kryžius ir apaštališkas uolumas.

Labai svarbi ir apaštalo Pauliaus įtaka. Antanas Marija troško tokio tikėjimo, kuris būtų gyvas, drąsus ir degantis. Jis dažnai kalbėdavo apie dvasinį drungnumą kaip vieną didžiausių pavojų krikščioniui. Jo manymu, žmogus negali būti „pusiau Kristaus“. Evangelija reikalauja visos širdies.

Lietuvai šventojo Antano Marijos Zakarijo dvasingumas taip pat labai artimas. Lietuvos katalikiškoje tradicijoje visada buvo stiprus Eucharistijos garbinimas, adoracija, Devintinių procesijos ir troškimas gyvo tikėjimo. Daugybė Lietuvos kunigų ir vienuolių per istoriją taip pat siekė ne vien išorinio religingumo, bet tikro širdies atsivertimo.

Šiandien pasaulyje, kuriame daug dvasinio nuovargio, abejingumo ir paviršutiniško tikėjimo, šventasis Antanas Marija Zakarijas primena, kad krikščionybė nėra tik tradicija ar paprotys. Ji yra gyvas santykis su Kristumi, kuris nori uždegti žmogaus širdį savo meile.

Šventasis Antanai Marija Zakarijau, Eucharistijos mylėtojau ir Evangelijos uolumo liudytojau, melskis už mus, kad mūsų tikėjimas nebūtų drungnas, kad išmoktume mylėti Kristų visa širdimi ir savo gyvenimu taptume Jo meilės šviesa pasaulyje.

Parapijos info.