Šv. Aloyzas Gonzaga (1568-1591), vienuolis, minimas birželio 21 d.

Birželio 21 dieną Bažnyčia mini šventąjį Aloyzą Gonzagą – jėzuitų vienuolį, gyvenusį 1568–1591 metais, žmogų, kuris labai trumpame gyvenime tapo ypatingu jaunatviško šventumo ir visiško pasitikėjimo Dievu ženklu. Jis gimė pasaulyje, pilname politinių intrigų, karų ir kilmingųjų prabangos, tačiau jo širdis nuo pat jaunystės troško ne valdžios ar garbės, o Kristaus. Šventasis Aloyzas primena, kad šventumas nėra priklausomas nuo žmogaus amžiaus. Net labai jaunas žmogus gali gyventi nepaprastai giliai ir brandžiai, jei leidžia Dievui perkeisti savo širdį.

Aloyzas gimė 1568 metų kovo 9 dieną Castiglione delle Stiviere miestelyje Šiaurės Italijoje, garsioje Gonzagų didikų šeimoje. Jo tėvas Ferdinandas Gonzaga buvo markizas ir kariškis, todėl nuo mažens sūnų ruošė kilmingo valdovo bei kario gyvenimui. Dar vaikystėje Aloyzas gyveno rūmuose, matė politines kovas, dvarų prabangą ir pasaulietinį gyvenimą. Tačiau jo širdis traukėsi ne prie šlovės, o prie tylos, maldos ir Dievo. Motina Marta labai prisidėjo prie jo religinio ugdymo, o pats berniukas jau ankstyvoje vaikystėje išsiskyrė jautria sąžine ir giliu pamaldumu.

Vaikystėje jis kurį laiką gyveno Florencijoje ir Mantuvoje, vėliau lankė Ispanijos karaliaus Pilypo II rūmus Madride kaip jaunas kilmingasis. Ten dar aiškiau pamatė pasaulio tuštybę, puikybę ir moralinį sugedimą. Nors aplinkiniai jam žadėjo didelę ateitį politikoje ar kariuomenėje, Aloyzas vis labiau jautė pašaukimą visiškai priklausyti Dievui. Pasakojama, kad būdamas vos devynerių metų jis davė skaistybės įžadą Švenčiausiajai Mergelei Marijai. Šis troškimas nebuvo vaikiškas sentimentalumas. Jis kilo iš labai gilaus suvokimo, kad žmogaus širdis sukurta Dievui.

Jaunystėje Aloyzas daug meldėsi, skaitė šventųjų gyvenimus, praktikavo asketišką gyvenimą ir ilgai kontempliavo Kristaus kančią. Tačiau jo kelias nebuvo lengvas. Tėvas griežtai priešinosi jo norui tapti vienuoliu, nes tikėjosi, kad sūnus pratęs šeimos politinę įtaką. Ilgą laiką Aloyzui teko kovoti tarp šeimos lūkesčių ir vidinio pašaukimo. Galiausiai jis atsisakė savo paveldėjimo teisių jaunesniojo brolio naudai ir 1585 metais įstojo į Jėzaus Draugiją – jėzuitų ordiną Romoje.

Vienuoliniame gyvenime Aloyzas pasižymėjo nepaprastu uolumu. Jis daug meldėsi, gyveno labai kukliai, buvo nuolankus ir klusnus. Tačiau jo dvasingumas neapsiribojo vien asmenine malda. Jis labai jautriai reagavo į kitų žmonių kančią. 1591 metais Romoje kilo maro epidemija. Daugelis bijojo užsikrėsti, tačiau Aloyzas savanoriškai tarnavo ligoniams – nešiojo juos iš gatvių į ligonines, slaugė, maitino ir guodė. Vieną kartą, slaugydamas sunkiai sergantį žmogų, pats užsikrėtė maru.

Nors liga iš pradžių atrodė lengvesnė, jo organizmas nusilpo ir netrukus būklė smarkiai pablogėjo. Aloyzas kentėjo labai ramiai ir su dideliu pasitikėjimu Dievu. Jis dažnai kartojo, kad trokšta būti su Kristumi. 1591 metų birželio 21 dieną, būdamas vos dvidešimt trejų metų, jis mirė Romoje. Jo gyvenimas buvo labai trumpas, tačiau jo šventumo liudijimas tapo toks stiprus, kad Bažnyčia greitai pradėjo jį gerbti kaip ypatingo tyrumo ir meilės šventąjį. 1726 metais popiežius Benediktas XIII paskelbė jį šventuoju.

Teologiškai šventojo Aloyzo Gonzagos gyvenime labai ryški visiško atsidavimo Dievui tema. Jis gyveno pasaulyje, kuris siūlė garbę, valdžią ir turtą, tačiau pasirinko Evangelijos neturtą ir tarnystę. Tai labai svarbus ženklas ir šiandien, kai žmogus dažnai vertinamas pagal pasiekimus ar statusą. Aloyzas primena, kad tikroji žmogaus vertė slypi jo santykyje su Dievu.

Jo gyvenime taip pat labai stipri tyrumo tema. Tačiau krikščioniškas tyrumas nėra vien moralinis susilaikymas. Tai širdies vientisumas, gebėjimas mylėti Dievą be susiskaldymo ir savanaudiškumo. Aloyzas troško, kad jo širdis būtų visiškai laisva Dievui.

Ypatinga ir jo meilė kenčiančiajam žmogui. Nors buvo kilmingas ir galėjo gyventi saugiai bei patogiai, jis pasirinko būti šalia ligonių net tada, kai tai grėsė gyvybei. Jo gyvenime labai aiškiai išsipildo Evangelijos žodžiai: „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti.“

Šventasis Aloyzas taip pat tapo jaunimo globėju. Bažnyčia jame mato jauną žmogų, kuris nesekė pasaulio madingomis idėjomis, bet turėjo drąsos gyventi pagal Evangeliją. Jo šventumas rodo, kad jaunystė nėra kliūtis dvasinei brandai. Priešingai – jauno žmogaus širdis gali ypatingai stipriai degti Dievui.

Lietuvai šventojo Aloyzo Gonzagos liudijimas taip pat labai artimas. Lietuvos katalikiškoje tradicijoje visada buvo svarbus jaunimo ugdymas tikėjime, skaistumo vertė, pagarba Eucharistijai ir tarnystė silpniausiems. Daugybė Lietuvos jaunų žmonių per istoriją taip pat liudijo tikėjimą sudėtingais laikais – seminarijose, vienuolynuose, okupacijų ir tremčių metu.

Šiandien pasaulyje, kuriame daug triukšmo, paviršutiniškumo ir nuolatinio blaškymosi, šventasis Aloyzas Gonzaga primena vidinės tylos ir širdies tyrumo vertę. Jis moko, kad žmogus tampa iš tikrųjų laisvas tada, kai jo širdis priklauso ne pasaulio tuštybei, bet Dievui.

Šventasis Aloyzai Gonzaga, jaunystės tyrumo ir meilės Kristui šventasis, melskis už mus, kad mūsų širdys būtų drąsios rinktis gėrį, kad nebijotume gyventi Evangelija ir savo gyvenimu liudytume Kristaus meilę pasauliui.

Parapijos info.