Judui pasišalinus [iš Paskutinės vakarienės kambario], Jėzus pasakė: „Dabar Žmogaus Sūnus pašlovintas, ir Dievas pašlovintas per jį. O jeigu Dievas pašlovintas per jį, tai Dievas pašlovins jį pas save, – bematant jį pašlovins. Vaikeliai, aš jau nebeilgai būsiu su jumis. Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte: kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą! Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus.“ (Jn 13, 31–33a. 34–35)

NAUJAS PASAULIS

Tarp išdavystės ir neigimo… Tarp brolio Judo, kuris ką tik išėjo pasmerkti Jėzaus, kaip apgaviko, ir kito brolio – Petro, kuris netrukus nukreips savo žvilgsnį kitur ir po viso bendro gyvenimo puse lūpų pasakys: „Aš jo nepažįstu“. Tarp šių dviejų žmogiškų krantų, tarp šių dviejų gilių bedugnių driekiasi meilės įsakymas. Jei kiti evangelistai čia pasakoja apie Eucharistijos įsteigimą: „Tai yra mano Kūnas, tai yra mano Kraujas“, Evangelijoje pagal Joną susiduriame su „mylėkite vieni kitus“: Jėzaus eucharistinis Kūnas tampa meile vienų kitiems.

Tai iš tiesų naujas įsakymas… Tačiau ar galima kada nors įsakyti mylėti? Ar galima liepti, kad kas nors patiktų? Įsakyti, padaryti privalomą, primesti meilę? Ne, meilė nėra nei įsakoma, nei privaloma, meilė yra tiesiog išgyvenama: ją galima patirti tik stengiantis eiti kartu, kaip bendrakeleiviams. Tai kelionė, kurioje daug darbo, daug apgaulingų kelių, daug klaidų ir nuopuolių, bet meilė įgalina su begaline kantrybe pradėti vis iš naujo, drauge.

Kaip tik tai ir yra nauja. Iki šiol mums buvo siūloma: „Mylėk tuos, kurie tau daro gera, ir kovok su priešais“. Jėzus sako: „Mylėk Dievą ir mylėk savo artimą“. Tai du svoriai ir du matai, du lygiagretūs keliai. Abu jie kalba apie meilę Dievui, tačiau skiriasi požiūriu į artimą. Visuomet kyla pagunda mylėti Dievą ir nepriimti savo artimo, arba jausti Dievą, kaip prieglobstį sunkumuose, kuriuos sukelia mūsų artimas, arba mylėti tik tuos, kurie mąsto taip, kaip mes…

Dabar atėjo laikas naujam įsakymui: „Mylėkite vieni kitus“. Malda, tyla, liturgija, Mišios, kurias švenčiame, tampa autentiškos, jei įgalina mus labiau pasijusti žmonėmis, jei suteikia mums daugiau empatijos, daugiau gyvenimo troškimo, daugiau aistros, daugiau ramybės. Viešpaties gyvasis Kūnas yra mūsų gyvoji meilė žmogui.

„Kaip aš jus mylėjau“, – sako apaštalams Jėzus. Tame „kaip“ įžvelgiame Jo stilių, Jo tvirtą ir klusnų tikrovės ir žmogiškų santykių traktavimą. „Kaip“, o ne „kiek“. Kaip Jis, pasitikintis kiekvienu žmogumi, ypač priešu, išdaviku, pasitraukiančiu… Viešpaties gyvenimo varikliu tapo ne nepasitikėjimas ar abejingumas, bet konkretus gebėjimas įsijausti tiek į didelius dalykus, tiek į tuos, kurie atrodo tarsi trupiniai, smulkios detalės. Meilė visiems…

Didžiausią nuovargį patiriame tada, kai pastatome sienas, kai nebesugebame atsidurti kito žmogaus vietoje, kai nebeklausiame savęs, ką jis ar ji jaučia, ko jam ar jai reikia, koks troškimas nuramintų jo ar jos sielą, kas priverstų jį ar ją vėl nusišypsoti. „Kaip aš tave mylėjau“, – sako Viešpats. Jis nesako: „Kaip aš tave vertinu“, bet parodo tikrą norą išklausyti ir suprasti. „Kaip aš tave mylėjau“, – Jis moko mus, kad nepakanka vien kalbėti apie meilę, bet reikia tai daryti nuoširdžiai, kad neužtenka tik duoti labai daug, bet reikia tai daryti subtiliai, kad reikalauti visko, kaip savo teisės, nėra protinga: esame kviečiami su didesniu atsidavimu parodyti dėkingumą.

Žmonės atpažįsta vieni kitus pagal tai, kiek turime žmogiškumo. Tenka gyventi tokiu metu, kai iš akių išleidžiami svarbūs žodžiai: „rūpestis“, „empatija“, „abipusė atsakomybė“. Gyvename dienomis, kai žmoniškumas ir humanizmas, atrodo, yra nusviesti į šalikelės griovį, o abejingas totalitarizmas, panašu, žengia pirmyn.

Tačiau kaip tik šiame pasaulyje vėl skamba Viešpaties meilės įsakymas… Tai nėra privatus pamaldumas, nedidelis aptvertas žydintis sodas, kuriame galime džiaugtis patys savimi. Meilės įsakymas šiomis mūsų dienomis tampa būtinas, kaip pilietinis pasipriešinimas. Tas įsakymas ateina šaukti mumyse kažko, kas mus sužeidžia, ateina deginti žaizdų, kaip druska, ateina dezinfekuoti atvirų žaizdų. Jis ateina šaukti, kad neleistume išdavystei nulemti mūsų gyvenimo, ateina šaukti, kad neleistume baimei padaryti mus žiauriais, kad neleistume kultūrai išmokyti mus nekęsti vieniems kitų. Jis ateina šaukti, kad neatmestume kitaip mąstančių, esančių kitoje sienos pusėje…

„Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai“, – patvirtina Mokytojas. Mus žmonės turi  atpažinti iš mūsų atsisakymo atsisakyti meilės tada, kai jos, atrodo, neįmanoma rasti. Jie mus atpažins pagal tai, kad atsispyrėme pagundai traukti irklus į valtį, atpažins mus pagal tai, kad ir toliau mylėjome, nepaisydami visų ir visko.

Antrajame Mišių skaitinyje, ištraukoje iš Apreiškimo Jonui knygos girdėjome apie naują dangų ir naują žemę, apie didžiulį švelnumą Dievo, kuris nušluosto ašaras nuo mūsų akių, apie pasaulį, kuriame „nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto”… Vienintelės atviros durys į šį naują pasaulį slypi šiuose žodžiuose: „Mylėkite vieni kitus, kaip aš jus mylėjau“…

Adolfas Grušas