Šv. Vincentas Fereras (1350–1419), kunigas, minimas balandžio 5 d.

Balandžio 5 dieną Bažnyčia mini šventąjį Vincentą Fererą – dominikonų kunigą, pamokslininką ir vieną ryškiausių vėlyvųjų viduramžių Evangelijos skelbėjų, gyvenusį 1350–1419 metais. Jo gyvenimas sutapo su labai neramiu Europos laikotarpiu – Bažnyčią draskė Vakarų schizma, kai dėl popiežiaus sosto varžėsi keli pretendentai, Europą buvo nusiaubęs maras, žmones slėgė karai, socialiniai neramumai ir didžiulė baimė dėl ateities. Daugeliui atrodė, kad senoji krikščioniška tvarka griūva, o žmonių širdyse augo nepasitikėjimas, nuovargis ir dvasinė tamsa. Būtent tokiu metu šventasis Vincentas Fereras tapo žmogumi, kuris degančiu tikėjimu ir nepaprasta žodžio galia kvietė Europą atsiversti ir sugrįžti prie Kristaus.

Vincentas gimė 1350 metų sausio 23 dieną Valensijoje, Ispanijoje, pamaldžioje šeimoje. Dar vaikystėje jis pasižymėjo nepaprastu protu ir religingumu. Sulaukęs septyniolikos metų įstojo į dominikonų ordiną, kuris tuo metu garsėjo mokslu, pamokslavimu ir teologiniu gyvenimu. Studijavo filosofiją bei teologiją, tapo puikiu Šventojo Rašto aiškintoju ir dėstytoju. Jaunas vienuolis greitai išgarsėjo kaip talentingas pamokslininkas, tačiau jo didybė slypėjo ne vien iškalboje. Jis kalbėjo taip, kad žmonės jausdavo ne žmogaus gudrumą, bet Evangelijos tiesos jėgą.

Vincento gyvenimo laikais Bažnyčia išgyveno vieną skaudžiausių savo istorijos laikotarpių – Vakarų schizmą. Nuo 1378 metų krikščioniškas pasaulis buvo suskilęs tarp kelių popiežių – vieni palaikė Romos, kiti Avinjono popiežių. Šis susiskaldymas kėlė sumaištį tarp tikinčiųjų ir silpnino Bažnyčios autoritetą. Vincentas kurį laiką buvo susijęs su Avinjono popiežiaus Benedikto XIII aplinka, dirbo teologu ir patarėju, tačiau ilgainiui vis aiškiau suvokė, kad Bažnyčiai reikia ne politinių intrigų, o dvasinio atsinaujinimo.

Apie 1399 metus po sunkios ligos jis patyrė gilų dvasinį lūžį. Pasak tradicijos, regėjime jam pasirodė Kristus kartu su šventuoju Dominyku ir šventuoju Pranciškumi bei pavedė skelbti pasauliui atgailą. Nuo tada Vincentas paliko akademinį ir politinį gyvenimą bei visiškai atsidėjo keliaujančio pamokslininko misijai. Jis keliavo per Ispaniją, Prancūziją, Italiją, Šveicariją ir kitus Europos kraštus, skelbdamas Evangeliją miestų aikštėse, bažnyčiose ir kaimuose. Pasakojama, kad jo pamokslų klausydavosi tūkstančiai žmonių.

Vincento pamokslų centre buvo kvietimas atsiversti. Jis kalbėjo apie žmogaus gyvenimo trapumą, nuodėmės pavojų, Dievo teisingumą ir gailestingumą. Tačiau jo žinia nebuvo vien baimės skelbimas. Jis kvietė žmones atrasti Dievo meilę ir suprasti, kad atsivertimas yra ne bausmė, bet kelias į tikrąjį gyvenimą. Jo pamoksluose labai stipriai skambėjo Evangelijos tiesa, kad Dievas laukia žmogaus sugrįžimo.

Viduramžiais žmonės labai gyvai jautė pasaulio laikinumą. Maro epidemijos ir nuolatiniai karai primindavo mirties artumą. Todėl Vincento žinia apie pasiruošimą amžinybei giliai paliesdavo žmonių širdis. Jis dažnai kalbėdavo apie paskutinį teismą, tačiau ne tam, kad žmogų palaužtų, o kad pažadintų iš dvasinio miego.

Jo gyvenime labai ryški ir Dievo žodžio galia. Pasakojama apie daugybę atsivertimų, susitaikymų ir net stebuklų, lydėjusių jo misijas. Žmonės po jo pamokslų grąžindavo pavogtus daiktus, susitaikydavo su priešais, atlikdavo išpažintį po daugelio metų. Vincentas tikėjo, kad Evangelija turi galią perkeisti ne tik pavienį žmogų, bet ir visuomenę.

Teologiškai jo gyvenime labai svarbi atgailos tema. Šiandien žodis „atgaila“ dažnai suprantamas tik kaip bausmė ar liūdesys, tačiau krikščioniškoje tradicijoje atgaila pirmiausia reiškia širdies atsigręžimą į Dievą. Vincentas suprato, kad žmogus negali būti laimingas gyvendamas nuodėmėje ir atsiskyrime nuo Dievo. Todėl jo kvietimas atsiversti buvo kartu ir kvietimas į tikrąją laisvę.

Labai svarbi ir Bažnyčios vienybės tema. Nors Vincentas gyveno didelio susiskaldymo laikais, jis ilgainiui vis labiau siekė Bažnyčios susitaikymo. Jis suvokė, kad susiskaldymas žeidžia Kristaus Kūną. Jo gyvenimas primena, kad Bažnyčios vienybė nėra vien administracinis klausimas – tai dvasinis pašaukimas.

Šventasis Vincentas taip pat buvo labai pamaldus Eucharistijai ir Švenčiausiajai Mergelei Marijai. Jo misijose dažnai būdavo raginama dažniau priimti sakramentus, atlikti išpažintį ir gyventi maldoje. Jis suprato, kad tikras atsivertimas neįmanomas be gyvo ryšio su Kristumi.

1419 metų balandžio 5 dieną Vincentas mirė Vane, Bretanėje, Prancūzijoje, būdamas išsekęs nuo ilgų kelionių ir tarnystės. Jo gyvenimas buvo nuolatinė misija. 1455 metais popiežius Kalikstas III paskelbė jį šventuoju.

Lietuvai šventojo Vincento Ferero liudijimas taip pat labai artimas. Lietuvos katalikiškoje tradicijoje visada buvo stiprus misijų, gavėnios pamokslų ir atsivertimo kvietimo paveldas. Kaip Vincentas keliavo per miestus ir kaimus žadindamas žmonių tikėjimą, taip ir Lietuvoje misijonieriai, vienuoliai bei kunigai per šimtmečius kvietė tautą sugrįžti prie Dievo.

Šiandien pasaulyje, kuriame daug triukšmo, išsiblaškymo ir dvasinio abejingumo, šventasis Vincentas Fereras primena, kad žmogaus širdis negali gyventi be tiesos ir amžinybės ilgesio. Jis moko, kad Evangelija nėra vien graži idėja ar tradicija. Ji yra gyvas Dievo kvietimas keisti gyvenimą.

Šventasis Vincentai Fererai, Evangelijos pamokslininke ir atsivertimo apaštale, melskis už mus, kad mūsų širdys nebūtų drungnos, kad nebijotume grįžti prie Dievo ir savo gyvenimu liudytume Kristaus tiesą bei meilę pasauliui.

Parapijos info.