Šv. Pranciškus Paulietis (1416-1507),  atsiskyrėlis, minimas balandžio 2 d.

Balandžio 2 dieną Bažnyčia mini šventąjį Pranciškų Paulietį – atsiskyrėlį, vienuolijos steigėją ir vieną ryškiausių XV amžiaus Italijos šventųjų, gyvenusį 1416–1507 metais. Jo gyvenimas tapo ypatingu liudijimu, kad tikrasis žmogaus didumas gimsta ne iš valdžios, turto ar pasaulio garbės, bet iš nuolankumo ir visiško pasitikėjimo Dievu. Šventasis Pranciškus gyveno laikotarpiu, kai Europa išgyveno dideles permainas – augo miestai, stiprėjo valdovų rūmai, klestėjo Renesanso kultūra, tačiau kartu daugelyje vietų silpnėjo dvasinis gyvenimas, žmones vis labiau traukė prabanga ir žemiški troškimai. Tokiame pasaulyje jis tapo žmogumi, kuris savo neturtu, malda ir asketišku gyvenimu priminė Evangelijos paprastumą.

Pranciškus gimė 1416 metais Paolos miestelyje Kalabrijoje, pietų Italijoje, paprastų ir giliai tikinčių tėvų šeimoje. Jo gimimas buvo laikomas ypatinga Dievo dovana, nes tėvai ilgai negalėjo susilaukti vaikų ir meldėsi prašydami šventojo Pranciškaus Asyžiečio užtarimo. Todėl sūnui ir buvo duotas Pranciškaus vardas. Dar vaikystėje berniukas pasižymėjo neįprastu religingumu ir troškimu būti su Dievu. Pasakojama, kad jaunas Pranciškus kurį laiką gyveno pranciškonų vienuolyne, tačiau jo širdyje brendo dar didesnio atsiskyrimo ir tylos troškimas.

Būdamas labai jaunas jis pasitraukė į vienumą netoli gimtojo miesto. Ten gyveno urve, daug meldėsi, pasninkavo ir gyveno labai paprastai. Jo pasirinktas gyvenimo būdas buvo ne pabėgimas nuo žmonių iš neapykantos pasauliui, bet troškimas visiškai priklausyti Dievui. Viduramžių ir ankstyvojo Renesanso krikščionybėje atsiskyrėliai buvo suvokiami kaip žmonės, kurie savo malda ir atgaila tarsi neša pasaulio naštą prieš Dievą. Pranciškus jautė, kad žmogaus širdis negali atrasti tikros ramybės triukšme ir nuolatiniame prisirišime prie materialių dalykų.

Pamažu aplink jį pradėjo rinktis mokiniai, trokštantys tokio pat gyvenimo. Taip susiformavo nauja bendruomenė, vėliau pavadinta Minimaisiais broliais (Ordo Minimorum). Pats pavadinimas labai reikšmingas – „mažiausieji“. Pranciškus troško, kad jo broliai laikytų save ne didžiais ar svarbiais, bet mažiausiais tarp žmonių. Tai labai giliai atspindi Evangelijos dvasią, kurioje Kristus sako, kad kas nori būti didžiausias, turi tapti visų tarnu.

Pranciškaus bendruomenė gyveno itin asketiškai. Broliai laikėsi ne tik skaistumo, neturto ir klusnumo įžadų, bet ir nuolatinės gavėnios dvasios – atsisakydavo mėsos bei kitų prabangos ženklų. Tačiau ši askezė nebuvo kūno niekinimas ar liūdnas gyvenimo atmetimas. Ji kilo iš troškimo būti laisviems Dievui. Pranciškus mokė, kad žmogaus širdis dažnai tampa prisirišusi prie to, kas laikina, ir todėl praranda gebėjimą iš tikrųjų mylėti.

Jo šventumo garsas greitai pasklido po Italiją ir už jos ribų. Žmonės pas jį keliaudavo prašydami maldų, patarimo ir užtarimo. Pasakojama apie daugybę stebuklų – ligonių išgydymus, audrų nuraminimą, net nepaprastus ženklus gamtoje. Tačiau pats Pranciškus visada vengė garbės ir pabrėždavo, kad visa kyla iš Dievo malonės.

Labai svarbi jo gyvenimo dalis buvo santykis su valdovais. Nors pats gyveno visiškame neturte, jo išminties ieškojo net karaliai. 1483 metais Prancūzijos karalius Liudvikas XI, sunkiai sirgdamas ir bijodamas mirties, paprašė Pranciškaus atvykti į Prancūziją. Šventasis nenorėjo palikti savo atsiskyrėliško gyvenimo, tačiau pakluso popiežiaus prašymui ir iškeliavo. Karalius tikėjosi stebuklingo išgydymo, tačiau Pranciškus pirmiausia ragino jį atsiversti ir susitaikyti su Dievu. Tai labai svarbus momentas jo gyvenime – jis nesitaikė prie valdžios ir nesiekė jos palankumo. Net stovėdamas prieš karalių jis išliko Evangelijos žmogumi.

Likusią gyvenimo dalį Pranciškus praleido Prancūzijoje. Ten steigė vienuolynus, taikė susipykusius žmones ir mokė gyvenimo pagal Evangeliją. Jis mirė 1507 metų balandžio 2 dieną Plessis-lès-Tours vietovėje, sulaukęs apie devyniasdešimties metų – tai buvo labai ilgas amžius tam laikotarpiui. Vos po dvylikos metų, 1519 metais, popiežius Leonas X paskelbė jį šventuoju.

Teologiškai šventojo Pranciškaus Pauliečio gyvenime labai ryški nuolankumo tema. Jis sąmoningai pasirinko būti „mažiausias“. Pasaulyje, kuriame žmonės nuolat siekia pripažinimo ir galios, jo gyvenimas primena Kristaus kelią – kelią, vedantį per tarnystę ir savęs ištuštinimą.

Labai svarbi ir atgailos tema. Pranciškus suprato, kad žmogaus širdžiai reikia apsivalymo, kad ji galėtų priimti Dievo meilę. Jo asketiškas gyvenimas buvo ne tikslas savaime, bet priemonė širdžiai tapti laisvai.

Jo gyvenime taip pat labai ryški maldos ir tylos vertė. Jis liudija, kad žmogus negali gyventi vien išoriniu triukšmu ir veikla. Tik tyloje prieš Dievą žmogus pradeda iš tikrųjų pažinti save ir savo pašaukimą.

Pranciškus labai aiškiai primena ir Evangelijos paradoksą – silpnumas Dievo akyse gali būti stipresnis už pasaulio galią. Net karaliai ieškojo patarimo žmogaus, kuris neturėjo nei kariuomenės, nei turto, nei politinės galios. Tai rodo, kad tikrasis autoritetas kyla iš šventumo.

Lietuvai šventojo Pranciškaus Pauliečio liudijimas taip pat labai artimas. Lietuvos krikščioniškoje tradicijoje visada buvo stipri pasninko, atgailos ir tylos maldos dvasia. Kryžių kalnai, gavėnios pamaldos, vienuolynų gyvenimas ir paprastų žmonių pamaldumas liudija tą pačią Evangelijos dvasią, kurią gyveno Pranciškus.

Šiandien pasaulyje, kuriame žmogus dažnai pavargsta nuo nuolatinio skubėjimo, informacijos ir vartojimo, šventasis Pranciškus Paulietis primena, kad žmogaus širdis ilgisi ne triukšmo, bet Dievo artumo. Jis moko, kad tikrasis gyvenimo turtingumas gimsta ne iš to, kiek žmogus turi, bet kiek jis leidžia Dievui veikti savo gyvenime.

Šventasis Pranciškau Paulieti, nuolankumo ir maldos žmogau, melskis už mus, kad mūsų širdys išmoktų tylos, laisvės nuo pasaulio tuštybių ir gyvo pasitikėjimo Dievu, kuris vienintelis gali pripildyti žmogaus gyvenimą tikra ramybe ir šviesa.

Parapijos info.