Šiais laikais Bažnyčioje, kalbant apie pašaukimus, vis dažniau skamba tokie žodžiai: mažėjimas, krizė, nauji iššūkiai, pašaukimų pastoracija ar net vadyba. Ne vieną dešimtmetį analizuojamos įvairios priežastys, kodėl tuštėja seminarijos, merdi vienuolynai, uždaromos bažnyčios. Vieni čia regi sekuliarizmo įtaką, kiti – svarbesnį pasauliečių vaidmenį, treti kaltina II Vatikano susirinkimo dvasią ir prisimena, kaip puiku buvo 1950-aisiais…

Raphaelis (Raffaello Sanzio Da Urbino), „Stebuklingas žuvų valksmas“ (1515 m.). Viktorijos ir Alberto muziejaus Londone kolekcijos eksponatas. Wikioo.org nuotrauka

Žvelgiant į Evangeliją, paaiškėja, kad visos mokinių pastangos be Jėzaus yra bergždžios: „Mokytojau, mes, kiaurą naktį vargę, nieko nesugavome.“ Jėzus nesako, kad jūs ne taip žvejojote, ne ten užmetėte tinklus, ne tokiu būdu, kokiu reikėtų, bet tik paliepia: „Irkis į gilumą ir išmeskite tinklus valksmui.“

Viešpats neduoda lengvai sukramtytų atsakymų, kodėl kartais reikia patirti nevaisingumo naktį, kai, rodos, turėjo puikiai pavykti: viskas atlikta teisingai, yra reikiami žmonės, reikiamos priemonės – o tinklai tušti.

Dieviškoji Apvaizda leidžia patirti savo žmogiškosios išminties ribotumą ir menkumą, ne tam, kad nustotume stengtis, bet kad suvoktume, jog galiausiai esame tik Viešpaties įrankiai, vykdantys Jo Valią, o ne įgyvendinantys savo sukurtus verslo planus.

Galbūt ši nevaisingumo naktis, kuri apėmusi Vakarų Bažnyčią, yra ženklas, kad per daug remiamasi vien savo jėgomis, struktūromis, evangelizacinėmis programomis ar prognozėmis. Ar nevertėtų vėl iš naujo išgyventi tai, kas bibline kalba vadinama baime ir drebėjimu, – tai, ką patyrė Izaijas ir žvejys Petras: „Vargas man, dabar esu žuvęs! Aš – žmogus, kurio lūpos nešvarios, gyvenu tarp žmonių, kurių lūpos nešvarios, ir mano akys regėjo Karalių, galybių Viešpatį!“, „Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš – nusidėjėlis!“

Pirmiausia esame pašaukti būti Dievo Šlovės garbintojai šiame pasaulyje: turime garbinti Jį už tuos, kurie negarbina, mylėti už tuos, kurie nemyli. Idant skelbtume kitiems Kristų, pirmiausia patys turime būti Jį sutikę ir įsimylėję.

Ten, kur garbinamas Dievas, kur teikiama pirma vieta Jam, ten Jis pats pasirūpina Jo Darbo tęsėjais: „O Jėzus tarė Simonui: „Nebijok! Nuo šiol jau žmones žvejosi.“ Išvilkę į krantą valtis, jie viską paliko ir nuėjo paskui Jį.

Atlikime, kas mūsų galioje, visa kita patikėdami Viešpaties valiai.

Robertas Urbonavičius