Šv. Ireniejus (I a.), vyskupas, kankinys, minimas birželio 28 d. 

Birželio 28 dieną Bažnyčia mini šventąjį Ireniejų – vyskupą, kankinį ir vieną svarbiausių ankstyvosios krikščionybės teologų, gyvenusį II amžiuje. Nors tikslios jo gimimo datos nežinomos, manoma, kad jis gimė apie 130 metus Mažojoje Azijoje, tikriausiai Smirnoje, dabartinės Turkijos teritorijoje. Šventojo Ireniejaus gyvenimas ypatingas tuo, kad jis priklauso kartai, kuri dar buvo labai arti apaštalų laikų. Jis buvo žmogus, girdėjęs mokymą tų, kurie patys pažinojo apaštalus. Todėl jo gyvenime labai ryškiai atsiskleidžia gyvo tikėjimo perdavimo grandinė – nuo Kristaus apaštalams, nuo apaštalų jų mokiniams, o iš jų visai Bažnyčiai.

Jaunystėje Ireniejus buvo šventojo Polikarpo Smirniečio mokinys. Polikarpas savo ruožtu buvo apaštalo Jono mokinys. Ši detalė labai svarbi, nes Ireniejus ne tik studijavo krikščionybę kaip teoriją. Jis priėmė tikėjimą iš gyvos apaštališkos tradicijos. Vėliau jis pats prisimins, kaip vaikystėje klausėsi senojo Polikarpo pasakojimų apie apaštalus ir jų mokymą. Ši patirtis giliai suformavo jo suvokimą, kad tikėjimas nėra atsitiktinių idėjų rinkinys. Jis yra gyvas lobis, perduodamas Bažnyčioje.

Vėliau Ireniejus persikėlė į Galiją, dabartinės Prancūzijos teritoriją, kur tapo Liono bendruomenės kunigu. Tuo metu krikščionybė Europoje dar buvo jauna ir dažnai persekiojama. 177 metais Lione kilo žiaurus krikščionių persekiojimas. Daugelis tikinčiųjų, tarp jų ir vyskupas Potinas, buvo nukankinti. Ireniejus tuo metu buvo išvykęs į Romą, todėl išvengė mirties. Sugrįžęs jis tapo Liono vyskupu ir turėjo stiprinti persekiojimų išsekintą bendruomenę.

Tačiau didžiausias jo gyvenimo iššūkis buvo ne tik išoriniai persekiojimai. II amžiuje Bažnyčioje sparčiai plito įvairios klaidingos doktrinos, ypač gnosticizmas. Gnostikai mokė, kad išganymas pasiekiamas per slaptą pažinimą, o materialus pasaulis esąs blogas. Kai kurie net neigė tikrą Kristaus įsikūnijimą. Šie mokymai kėlė pavojų pačiai krikščionybės šerdžiai. Ireniejus labai aiškiai suprato, kad jei Kristus nebūtų tikrai tapęs žmogumi, žmogaus išganymas būtų neįmanomas.

Todėl jis parašė garsiausią savo veikalą „Prieš erezijas“ (Adversus Haereses), kuriame nuosekliai gynė apaštalų tikėjimą ir aiškino krikščionišką mokymą. Šis darbas tapo vienu svarbiausių ankstyvosios Bažnyčios tekstų. Ireniejus ne tik kritikavo klaidas, bet ir labai giliai paaiškino išganymo slėpinį.

Teologiškai šventojo Ireniejaus gyvenime ypač svarbi įsikūnijimo tema. Jis garsiai sakė: „Dievo šlovė yra gyvas žmogus.“ Šiais žodžiais Ireniejus norėjo parodyti, kad Dievas nepaniekino žmogaus kūno ir pasaulio. Priešingai – pats Kristus tapo žmogumi, kad žmogų išgelbėtų. Todėl krikščionybėje kūnas, istorija ir kūrinija nėra blogis. Visa gali būti perkeista Dievo malonės.

Labai svarbi ir jo išplėtota „atkūrimo“ arba „suvienijimo Kristuje“ samprata. Ireniejus mokė, kad Kristus tarsi iš naujo perėjo visą žmogaus gyvenimo kelią, kad atitaisytų tai, ką sugadino nuodėmė. Kaip per Adomą atėjo nuopuolis, taip per Kristų ateina naujas gyvenimas. Ši mintis tapo labai svarbi visai vėlesnei krikščioniškai teologijai.

Jo gyvenime taip pat labai ryški Bažnyčios vienybės tema. Gnosticizmo laikais daugelis grupių teigė turinčios slaptą tiesą, prieinamą tik išrinktiesiems. Ireniejus priešingai pabrėžė, kad tikras tikėjimas yra viešas, perduodamas visoje Bažnyčioje per apaštalų įpėdinius. Jis aiškiai kalbėjo apie Romos Bažnyčios svarbą kaip vienybės ženklą. Tai vienas ankstyviausių liudijimų apie apaštališkosios tradicijos ir Bažnyčios tęstinumo svarbą.

Labai reikšminga ir jo meilė taikai. Nors Ireniejus tvirtai gynė tikėjimo tiesą, jis vengė nereikalingų konfliktų. Yra žinoma, kad jis bandė sutaikyti skirtingas Bažnyčios bendruomenes ginče dėl Velykų šventimo datos. Tai rodo jo gilų suvokimą, kad tiesa ir meilė Bažnyčioje negali būti atskirtos.

Pasak tradicijos, Ireniejus mirė kaip kankinys apie 202 metus per imperatoriaus Septimijaus Severo persekiojimus, nors tikslios jo mirties aplinkybės nėra visiškai aiškios. Tačiau visa jo gyvenimo tarnystė buvo nuolatinė kova už Evangelijos tiesą ir Bažnyčios vienybę. 2022 metais popiežius Pranciškus paskelbė šventąjį Ireniejų Bažnyčios mokytoju, suteikdamas jam titulą Doctor Unitatis – „Vienybės mokytojas“.

Lietuvai šventojo Ireniejaus liudijimas taip pat labai artimas. Lietuvos Bažnyčios istorijoje ne kartą teko saugoti tikėjimo grynumą ir vienybę įvairių ideologijų, okupacijų ir klaidinančių mokymų akivaizdoje. Kaip Ireniejus gynė apaštalų perduotą tikėjimą nuo susiskaldymo, taip ir Lietuvoje daugybė ganytojų, kunigų bei tikinčiųjų išlaikė ištikimybę Bažnyčiai sunkiausiais laikais.

Šiandien pasaulyje, kuriame tiek daug reliatyvizmo ir nuolat kintančių „tiesų“, šventasis Ireniejus primena, kad krikščionybė remiasi ne atsitiktinėmis idėjomis, bet gyvu Kristaus apreiškimu. Jis moko, kad tikrasis tikėjimas nėra paslaptinga privilegija keliems išrinktiesiems. Jis skirtas visiems žmonėms ir perduodamas gyvoje Bažnyčios bendrystėje.

Šventasis Ireniejau, apaštalų tikėjimo saugotojau ir Bažnyčios vienybės mokytojau, melskis už mus, kad liktume ištikimi Evangelijos tiesai, gyventume meilėje ir niekada neprarastume gyvo ryšio su Kristumi bei Jo Bažnyčia.

Parapijos info.