Ir šitokiame pasaulyje ateina Velykos, kurios tarsi užantspauduoja šią mūsų patirtį pačioje jos gelmėje. Laikų pradžioje žmogus, Dievo sukurtas pagal Jo paveikslą ir panašumą, nusprendžia pasipriešinti Dievui ir taip atsiskiria nuo Gyvybės Medžio, kuris yra pats Dievas. Kai mūsų santykis, mūsų gyvenimai, mes patys nebemokame liudyti, kieno paveikslas esame, viskas tampa pilka siena, į kurią tik daužome galvas, o dar blogiau – daužome galvas kitų, net ir pačių mums artimiausių, net ir pačių mažiausių, pačių silpniausių. Šitaip pasaulyje įsiviešpatauja mirtis, baimė, blogis.

Tam, kad susigrąžintų žmogų ir pasuktų pasaulio likimą į save, Dievas Kristuje net tik nužengia iš savo Dangaus aukštybių, kurios mums atrodo tokios tolimos ir nepasiekiamos, bet netgi daugiau – iš meilės, kuria dalijasi su savo Tėvu vienas kitam ir pasauliui, nusileidžia iki to, kur atkeliavo žmogus, pabėgęs nuo savo Gyvenimo Viešpaties, nuo savo Tėvo. Jis nusileidžia iki Dievo atmetimo, kurį pasirenka žmogus. Taigi Kristuje susikoncentruoja visas pasaulio nuopuolis, blogis ir kančia. Jis buvo išduotas žmonių, Jis net buvo paliktas draugų, išgyveno neapykantą, tautos autoritetų atmetimą, karių žiaurumą, neteisingą žiaurumą. Jis, nekaltasis, ne tik identifikuojasi su nekaltųjų skausmu, bet ir su tais, kurie daro blogį – per jų blogį Jis prie jų prisiliečia savo nekaltumu…

Neįmanoma įsivaizduoti to pagal mūsų logiką, bet be šito Jis nebūtų galėjęs nueiti taip toli, iki tokios gelmės, iki žmogaus gyvenimo ir egzistencijos žemumų, iki žmogaus kapo. Kadangi Jis eina su Tėvo meile, aukščiausios Dievo aukštybės ir žemiausios žmogaus žemybės – Dangus ir pragaras – yra paties Dievo apkabinami meilės glėbiu, meilės, kuri sugriauna vartus, sugriauna sienas, nužudo pačią mirtį jos pačios ginklu. Kristus persmeigia mirtį jos pačios geluonimi.

Būtent todėl Velykų šviesa yra tokia stipri, jog, nepaisant to, kad ir kaip žemai galėtume pulti, kad ir kokius pragarus galėtume išgyventi, kad ir kokioje mūsų gyvenimo kapų duobėje būtume, Jėzaus ranka mus pasiekia. Reikia mokėti ir vis mokytis sugebėti ištiesti Jam ranką, nes tik Jame mūsų mirtis gali tapti gyvenimu. Tai yra tikroji Velykų – Paschos – Perėjimo – reikšmė – perėjimas iš gyvenimo, iš kūrinijos, pažymėtos mirties, į Tėvo karalystę, į gyvenimą.

Linkiu mums visiems, kad galėtume liudyti vieni kitiems savo gyvenimais, jog Kristaus Prisikėlime yra įmanomas mūsų pačių prisikėlimas, net tik laikų pabaigoje mirusiesiems keliantis, bet šiandien čia ir dabar keltis, keltis gyvenimui, keltis šviesai, kad mes, mūsų Bažnyčia, būtų įžengimo į Viešpaties Karalystę ženklas, ta Amžinybės Komunija – bendrystė tarp Dievo ir žmogaus, kurioje gimsta džiaugsmas Šventojoje Dvasioje.

Kristus prisikėlė!!!

 

Kun. Jokūbas Marija Goštautas OP yra Vilniaus šv. apašt. Pilypo ir Jokūbo dominikonų vienuolyno prioras