Paprastai mes visi mėgstame girti senuosius laikus, o dabartinius – peikti. Šv. Rašte apie šį aimanavimą yra pasakyta: „Kvailas yra klausimas, kodėl ankstesnieji laikai buvo geresni“.

Žmonių širdyse taip giliai įaugęs noras pataisyti pasaulį. O kas yra pasaulis? Tai – laikai, tai – mes patys. Tačiau iš mūsų kalbų apie pasaulio blogumą atsiranda tik dar daugiau blogumo. Mes rodome vieni į kitus pirštu, gausindami apkalbų ir šmeižtų.

Kaip būtų gera, jei mes deginte išdegintume širdyje Kristaus žodžius: „Tu me sequere!“ – „Tu mane sek!“ Jei mes, nesigręžiodami į šalis, tyliai sau pasakytume: „Aš, aš, aš turiu būti geresnis!“ – nuo to bent truputėlį pagerėtų ir pasaulis.

Kokia didelė tragedija, kad pasaulyje pilna teisėjų ir taip mažai teisiųjų. Kristus taip  troško sumažinti teisėjų, kad ne vien tik savo mokytiniams įsakė nieko neteisti, bet ir pats nusišalino nuo teisėjų: „Žmogaus Sūnus atėjo ne pasaulio teisti, bet jį išganyti.“

O, ta nesuskaičiuojama daugybė žmonių, kurie taip beviltiškai nuleido rankas, kurie nieko nebenori siekti! Tas baisus abejingumas viskam kyla iš pasipiktinimo (pasauliu). Kiek druskos stulpų! Jiems taip reiktų pasakyti: „Kas tau darbo, tu mane sek!“ „Palaimintas, kuris nepasipiktins!”

Taip, aš suprantu, kad man reikia eiti pirmyn. Aš jaučiu atsakomybę už pasaulio blogį. Bet mano žingsniai tokie neryžtingi todėl, kad aš vis gręžiojuosi. Jau vien tuo, kad aš kitą smerkiu, aš parodau, kad tingiu, kad neinu pirmyn. Jei atkakliai eičiau, neliktų laiko dairytis atgal.

 

Iš knygos: „Apie meilę ir tarnystę“