Sunku išgyventi tokį pat užsidegimą vietinėse parapijose, kuriose dažnai matome žmones, kurie iš tradicijos ar ir iš įpročio praktikuoja tikėjimą sekmadieniais.

Mes, kunigai, kai pasikalbame su tradiciniais tikinčiaisiais, girdime įvairių liudijimų, netgi netikėtų patirčių, kurios atvedė juos į Bažnyčią. Kartais tikinčiuosius atveda prie tikėjimo šaltinių džiaugsmai, kartais išbandymai, artimųjų liga ar netgi mirtis. Nepaisydami visų patirčių, abejonių ir netikrumo, jie, kaip ir mes, nori būti tikri, kad Evangelijos pažadas, jog Jėzus yra su mumis, yra autentiškas ir tikras.

Kai jauni žmonės ateina į mūsų bažnyčias ir pamato šiuos tradicinius katalikus, gali pasirodyti, kad jie yra tarsi pilka žmonių masė.

O gal kunigas turėtų būti linksmas ir šv. Mišias aukoti kaip aktorius ar laidų vedėjas, prikaustantis žiūrovų dėmesį. Bet tokiu būdu bažnyčios lankymas gali tapti viena iš linksmų laisvalaikio praleidimo formų, tokių kaip futbolas, koncertai ar kinas.

Manau, kur kas labiau jaunus žmones gali įtikinti krikščionybės tiesomis, kai jie mato, jog tikėjimas yra nuoširdus, o tikintieji yra pasiryžę ne tik kalbėti poterius, bet ir tarnauti vieni kitiems, kad ir kaip sunku būtų.

Bažnyčia kūrėsi ne tada, kai Kristų įtikėjo didelės žmonių minios. Pirmaisiais krikščionybės amžiais tikintieji buvo išsisklaidę į mažas bendruomenes. Jie švęsdavo šv. Mišias ne bažnyčiose, jų dar nebuvo, o tikinčiųjų namuose. Tikintieji buvo dažnai persekiojami ir netgi teisiami dėl tikėjimo, nes atsisakydavo garbinti pagoniškus dievus ir juolab imperatorių, kaip dievą.

Tačiau tų persekiojamų krikščionių Bažnyčios ateities vizija buvo gyva, kad Jėzus yra pasaulio Viešpats ir Jo Bažnyčia turi tapti pasauline religija, buvo neįsivaizduojamai pranašiška.

Panašiai mums ir šiandien reikia turėti viziją, jei ir esame mažos parapijos, mažos tikinčiųjų grupelės nariai, kad mūsų laukia tai, „Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į mintį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie jį myli“ (1 Kor 2, 9).

Pirmųjų krikščionių vizija apie Bažnyčios ateitį nebuvo kvaila iliuzija, nes ji rėmėsi Dievo pažadu. Lygiai taip ir mus Dievas kviečia saugoti, išlaikyti ir puoselėti viltį bei tikėjimą Dievo pažadais.

Pirmųjų amžių krikščionys nepasidavė nevilčiai nei dėl bendruomenių mažumo, nei dėl persekiojimo, bet jie liko ištikimi tiek Jėzui Kristui, tiek vieni kitiems tikėjime. Maža to – pagonys stebėjosi krikščionių elgesiu ne tik dėl to, kad jie palaikydavo vieni kitus, bet ir nepaisydami karų, epidemijų nebijojo rizikuoti savo gyvenimais dėl kitų, visiškai svetimų žmonių. Krikščionys tikėjo, kad „Jėzus – Gerasis Ganytojas. Jis pažįsta savąsias avis ir jos pažįsta Jo balsą.“ Šio sekmadienio Evangelijoje Jėzus sako: „Ir kitų avių dar turiu, kurios ne iš šios avidės. Ir jas man reikia atvesti“ (Jn. 10, 16).

Ši Jėzaus vizija yra mūsų vizija. Prisiminkime Jėzaus palyginimą apie paklydusią avį. Ši avis sugrąžinama į avidę ne jėga ar gąsdinimais, bet parnešant ją ganytojui ant pečių. Kiekvienas iš mūsų esame kviečiami turėti ir tęsti šią Jėzaus viziją tarnaudami su meile vieni kitiems.

Jėzaus vizija yra skelbta Dievo karalystė, ir Jis, kaip Gerasis Ganytojas, mus veda teisingiausiu keliu šios Karalystės link.

Nebijok, mažoji kaimene, aš nugalėjau pasaulį (plg. Lk 12, 32; Jn 16, 33).

 

Kun. Petras Tverijonas tarnauja užsienio lietuvių katalikų sielovadoje Jungtinėje Karalystėje, Londono šv. Kazimiero parapijoje.

2024 m. gegužės 12 d. vyks referendumas dėl pilietybės išsaugojimo, oficialiai vadinamas Privalomuoju referendumu dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12-ojo straipsnio pakeitimo. Atsižvelgdamas į šio klausimo svarbą užsienyje gyvenantiems Lietuvos piliečiams ir neagituodamas balsuoti „už“ ar „prieš“, iki pat referendumo savaitės interneto dienraštis „Bernardinai.lt“ sekmadieniais publikuos užsienyje dirbančių sielovadininkų parengtas ir nuotoliu įrašytas „Sekmadienio meditacijas“ – kunigų komentarus apie to sekmadienio liturgijos Šventojo Rašto skaitinius