Istorinis įvykis

Prisikėlimas nėra tik tikėjimo įsitikinimas, bet įvykis, kuris turėjo istoriškai konstatuotų apraiškų: tuščias kapas, Prisikėlusiojo pasirodymai.

Pirmas prisikėlimo ženklas yra tuščias kapas. Tai dar ne tiesioginis prisikėlimo įrodymas, nes jo nebuvimą kape būtų galima paaiškinti ir kitaip. Tačiau moterims ir po to mokiniams tai buvo pirmas jo prisikėlimo ženklas. Mylimasis mokinys įėjęs į vidų ir pamatęs tuščią kapą ir paliktas drobules, „pamatė ir įtikėjo“(Jn 24,9). Jonas pabrėžia, kad ne tik tuščias kapas, bet ir drobulės leido jam įtikėti prisikėlimu: jos ištuštėjusios.

Mums dar stipresnis ženklas yra Jėzaus pasirodymai – pirmiausia moterims, po to Petrui, nes mūsų tikėjimas remiasi jų liudijimu. Ir jie liudijo visi, išskyrus Joną, praliedami savo kraują. Dėl to mokiniai yra mums svarbiausi šventieji ir juos švenčiame ypatingai iškilmingai – dėl to, kad mūsų tikėjimas remiasi jų liudijimu.

Tačiau prisikėlimo liudytojai yra ne vien apaštalai. Paulius aiškiai kalba apie Jėzaus pasirodymą „iš karto daugiau negu penkiems šimtams brolių.“ Be to, evangelijos mums rodo, kad apaštalai ne patiklūs naivuoliai – jie sunkiai įtikėjo prisikėlimu. Jų tikėjimas buvo stipriai išmėgintas jų Mokytojo kančia ir kryžiaus mirtimi. Evangelijos vaizduoja toli gražu ne mistinio pakilimo apimtą mokinių būrį, bet parodo juos prislėgtus ir išsigandusius. Ir net išvydę prisikėlusį Jėzų, jie dar dvejoja. Visa tai jiems atrodė neįmanoma: jie manė, kad mato vaiduoklį. Dėl to, hipotezė, pagal kurią Prisikėlimas buvo apaštalų tikėjimo (ar patiklumo) „vaisius“ yra visai nepagrįsta. Prisikėlęs Kristus valgo su savo mokiniais, tuo parodydamas, kad jie nesapnuoja ir kad jis turi kūną, priešingai nei šmėkla. Bet Jo kūnas kitoks – nebepavaldus erdvės ir laiko dėsniams. Jėzaus prisikėlimas nėra sugrįžimas į žemiškąjį gyvenimą, kaip buvo Lozoriui. Jis perėjo iš mirtingo į visai kitą gyvenimą anapus laiko ir erdvės.

Vis dėlto, jei prisikėlimas yra realus įvykis, jis netelpa istorijos rėmuose ir lieka mūsų tikėjimo paslaptim. Niekas nematė paties prisikėlimo, evangelijos jo neaprašė. Dėl to ir prisikėlusysis pasirodė tik mokiniams, nes tam, kad atpažintum prisikėlimo ženklą, reikia tikėjimo.

Prisikėlimo prasmė ir jo svarba išganymui

„Jei Kristus nebūtų prikeltas, tai tuščias mūsų skelbimas ir tuščias jūsų tikėjimas“. Pirmiausia prisikėlimas patvirtina tai, ką pats Kristus davė ir ko mokė. Dievas nebūtų prikėlęs Jo, jei nebūtų dirbęs Dievo darbų. Visos, net žmogaus protui neprieinamos tiesos tampa tikėtinos, nes Kristus prisikeldamas galutinai įrodė savo dieviškąjį autoritetą.

Prisikėlimas yra ir Senojo Testamento, ir paties Jėzaus žemiškojo gyvenimo metu duotų pažadų įvykdymas. Mirdamas ir prisikeldamas, Kristus parodė, kad jo meilė stipresnė už nuodėmę ir mirtį. Prisikėlimas parodo, kad Jo mirtis nebuvo žlugimas, bet pergalė.

Prisikėlimas patvirtino Jėzaus dievystės tiesą. Jis buvo sakęs „kai Žmogaus Sūnų būsite iškėlę – suprasite, kad Aš Esu“(Jn 8,28), tai reiškia, esu Dievas (nes Aš Esu yra Dievo vardas). Kristaus prisikėlimas yra artimai susijęs su Dievo Sūnaus Įsikūnijimo paslaptimi. Jis jį atbaigia.

Yra du prisikėlimo aspektai: savo mirtimi Kristus mus išlaisvino iš nuodėmės ir atvėrė kelią į naują gyvenimą. Kristaus mirtis ir prisikėlimas mums rodo begalinį Dievo gailestingumą: Dievas nėra abejingas, bet pasigaili nusidėjėlio ir atleidžia jam. Velykos yra gailestingumo šventė. Dievas tiesia ranką nusidėjėliui. Jei esame su Kristumi, Jis mums padeda nugalėti nuodėmę. Jo meilė stipresnė ir už mūsų nuodėmę. Prisikėlimas taip pat parodo mums kas mūsų laukia: „kaip Adome visi miršta, taip Kristuje visi bus atgaivinti“(1 Kor 15). Jis pirmasis prisikėlęs iš numirusiųjų.

 

www.tiberiade.lt