Pažįstu Dievą iš Jo kasdienių ženklų – patekančios saulės, lietaus ir nukritusio žiedlapio. Pažįstu Dievą iš artimojo šypsenos, nušluostytos ašaros ir rankos mosto, kviečiančio gerumui. Pažįstu Dievą iš mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus istorijos Šventajame Rašte. Nuo čia prasidėjo matomas, apčiuopiamas Dievo mokymas. Čia Dievas pakvietė bendrystei su Juo. Pakvietė intymiam pokalbiui ir pakvietė ant Golgotos kalno išgyventi Viešpaties kančią, taip atskleisdamas savo širdį, kuri mane moko.

Moko, kaip priimti Dievo įsakymus. Apie Švenčiausiąją Trejybę. Apie tai, kad neturėtume kitų dievų, kurie yra iliuzija, mūsų fantazijos vaisius ir nukreipia klystkeliais, tolyn nuo mūsų Dievo paruoštų buveinių. Kiti dievai, tūnantys mano vaizduotėje, griauna Dievo mokymą apie mano nemirtingą sielą ir amžinybę. Laimingą amžinybę. Dievas atskleidžia mano sielai, moko mane, kaip ją ugdyti, gydyti sužeistą, puoselėti dorybes.

Moko, kaip ugdyti dorybes – nuolankumą, be kurio niekada nepriartėsiu prie Dievo. Nuolankumą, kuris leidžia Dievui pasilenkti ties manimi. Dosnumą, be kurio niekada nepatirsiu dovanojimo džiaugsmo. Dosnumą, kai atiduodu paskutinį vandens gurkšnį, nes myliu. Moko skaistumo, nes jis nutyrina sielą žvilgsniui į savo vidų ir jį praturtina. Romumą, kuris padeda išvengti karų, ginčių, susidūrimų. Romumą, kuris nuramina siautėjančias širdies audras ir atneša ramybę.

Romumas kaip lygus ežero paviršius, kuriame atsispindi mano sielos veidas. Romi ir nuolanki širdis yra Viešpaties Jėzaus, žengiančio su kryžiumi į Golgotą. Jėzus moko nuolankumo Dievo valiai. Viešpats Jėzus buvo viena su Tėvu. To Jis moko ir mus. Ar aš esu viena su Švenčiausiąja Trejybe, kai kalbu apie Dievo valią. Pasirenku Dievo valią, nes ji yra iš meilės. Norėčiau, kad toliau tarptų dorybės mano sieloje – meilingumas, kuris atveria visas duris ir palenkia priešiškai nusiteikusiuosius. Meilingumas, kuris suminkština širdis ir leidžia pasiekti savo tikslą taikiai. Taip pat Dievas moko saikingumo, kuris pasitenkina mažu ir niekada neprašo viršaus. Saikingumas neleidžia siausti aistroms. Dievas moko uolumo, kantrybės ir ištvermės siekiant tikslų. Uolumo kovojant su nuodėmėmis, nederamais polinkiais. To moko ir Jėzus Naujajame Testamente. Viešpats buvo uolus Dievo numatytuose planuose.

Dievas manęs prašo nemokantįjį pamokyti. Tada jis galės atskleisti savo talentus. Prašo abejojančiajam patarti, kad pasirinktų teisingai. Pasirinktų Dievo valią. Dievas moko nuliūdusįjį paguosti, kad nesuaižėtų jo širdis. Kad galėtų remtis žmonėmis, kai liūdesys tvyro prie jo širdies vartų. O pikta susiruošęs daryti tesusimąsto nuo tavo žodžio. Mes ne kartą esame įžeisti. Bet Dievo gailestingumas moko atleisti. Atleisti iki septyniasdešimt septynių kartų. Visada. Kad mano širdis būtų atvira meilei. Sugebėti neįsiskaudinti ir melstis. Nepaliaujamai melstis. Už gyvuosius ir mirusiuosius. Už apleidusiuosius maldą. Už skaistykloje užtarimo maldų laukiančiuosius.

Dievas moko melstis, taip užmezgant dialogą su Juo. Dievas pirmas siekia bendrystės. Ir ją pasiekti galime malda. Malda džiaugsme ir kančioje. Meldžiuosi garbindama ir dėkodama. Prašydama. Esu išklausoma netikėtais būdais. Kartais net nepajuntu, kad išklausyta. Malda nutiesia kelią pas Dievą. Ko man galėtų trūkti? Bendrystė su Dievu yra mano tikslas. Su Dievu susivienydama aš kartu Jį pagarbinu. Be Dievo pagalbos to nesugebėčiau padaryti. Meldžiuosi, nes siekiu santykio su Dievu. Tokio santykio, kokio neturiu su jokiu žmogumi. Dieviškojo santykio. Maldoje Dievas prieina taip arti, kad išgirstu Jo meilę. Tą meilę, kuri yra negirdima. Bet Dievas leidžia ją išgirsti. Dievas moko pasiryžti melstis ir tada, kai kančia suspaudžia širdį, ir aš daugiau nieko negaliu padaryti. Tik melstis. Visko tikėdamasi iš Dievo. Dievas moko visko tikėtis iš Jo. Nes Jis yra visko Dievas.

Dievas gali neįsivaizduojamai daug. Gali atleisti ir užmiršti mano apgailėtas nuodėmes. Dievas moko mane atpažinti nuodėmes. Tam reikia jautrios sielos. Pasiryžimo keistis. Dievas moko mane suprasti, kaip Jį skaudina mano nuodėmės. Viena aš prieš nuodėmę stoviu beginklė ir negaliu pasipriešinti. Kažin kur išgaruoja mano pasiryžimai, ir aš vėl nupuolu. Esu silpna. Tai pripažįstu. Dievas kviečia pasitikėti Juo, nes yra pasirengęs atleisti besigailinčiai sielai. Dievas mane moko būti vaiku, kuris nusikaltęs ieško atleidimo. Tiki gerumu. Dievas moko tikėti Jo gerumu. Ir aš sugrįžtu prie klausyklos langelio.

Kartu aš taip pat mokausi atleisti. Atleisti sau. Artimajam. Dievas moko mylėti artimą. Kaip save patį. Stengtis jį pažinti, suprasti ir atleisti. Nes visi turime vieną tikslą – pasiekti Dievą. Tai mus visus vienija. Dievas moko mus siekti tarpusavio vienybės. O tą vienybę pasiekti galime mylėdami. Be išskaičiavimų ir išankstinių nuostatų. Stengtis mylėti taip, kaip myli dieviškieji Asmenys Švenčiausioje Trejybėje.

Dievas yra Mokytojas. Dievas moko daugelio dalykų, bet svarbiausia – Jį mylėti. Be klausimų, be nuoskaudų. Be ribų. Kaip Dievas. Dievas nepavargsta mokyti tokios neimlios ir greitai pavargstančios, greitai užmirštančios, atsižadančios savo pasiryžimų. Dievas yra visų mūsų gyvenimo Mokytojas, Kuris gerbdamas mūsų laisvą valią siūlo savo pamokas priimti laisvai ir su pasitikėjimu.

 

Virginija Adomonytė