Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Prisikėlimo iškilmė – Velykos – tai pati svarbiausia krikščioniška šventė, pažadinanti net tuos katalikus, kurie savo priklausomybę Bažnyčiai yra apriboję iki velykinės išpažinties ir Velykų ryto Mišių. 

Tačiau pačios Velykų ryto Mišios yra gana naujos. Pirmaisiais amžiais Bažnyčia šventė Kristaus Prisikėlimo vigiliją – Velyknaktį, kuris baigdavosi Prisikėlimo Mišiomis sekmadienio rytą. Viduramžiais, ankstinant Velyknakčio šventimo laiką, atsirado poreikis užpildyti atsiradusią tuštumą tarp šeštadienio vakaro ir sekmadienio ryto. Taip ilgainiui atsirado daug liturginių šventimo formų.

Štai Didžiojo šeštadienio naktį, prieš Aušrinės liturginę valandą, kunigai ateidavo į bažnyčią ir Kryžių, esantį Kristaus kape, pernešdavo į Didįjį altorių, giedodami antifoną Cum Rex Gloriae taip paminėdami Kristaus nužengimą į pragarus: „Kuomet Garbės Karalius Kristus nužengė į pragarus kovoti ir angelai atvėrė Jam prieš veidą vartus, šventieji žmonės, kurie tūnojo tamsoje ir mirties nelaisvėje, graudingai šaukė: „Ateik, Trokštamasis, kurio laukiame tamsybėse, kad išvestum mus šią naktį, supančiotus šioje bedugnėje. Tepasiekia Tave mūsų šauksmas bei mūsų raudos, Tu esi tikroji nusivylusiųjų viltis, galinga paguoda kankynėse, aleliujaǃ“

Ilgainiui šioje procesijoje kryžių pakeitė monstrancija. Taip atsirado mums gerai pažįstama Velykinė procesija, kuri buvo įtraukta į Tridento susirinkimo atliktą liturginę reformą. Po II Vatikano susirinkimo liturginės reformos, Velykų ryto Mišios neteko savo išskirtinumo, nes visas dėmesys yra skiriamas Velyknakčio liturgijai. Dėl įvairių priežasčių Lietuvoje Velykų procesija nebuvo panaikinta – ji įtraukta į reformuotą Mišiolą. Velykų rytą Bažnyčia, kaip Marija Magdalietė, skuba prie tuščio kapo ir skelbia pasauliui: „Jo čia nėraǃ Jis Prisikėlėǃ“

Pirmajame skaitinyje iš Apaštalų darbų (jie mus lydės visą velykinį laikotarpį, nes negalimi Senojo Testamento skaitiniai) girdime pirmąjį Petro pamokslą: „Mes esame liudytojai visko, ką jis yra padaręs žydų šalyje ir Jeruzalėje. Jį nužudė, pakabindami ant medžio. Tačiau trečią dieną Dievas jį prikėlė ir leido jam pasirodyti, beje, ne visai tautai, o Dievo iš anksto paskirtiems liudytojams, būtent mums, kurie su juo valgėme ir gėrėme, jam prisikėlus iš numirusių.“ Bažnyčios ir kiekvieno tikinčiojo užduotis – būti tokiu Prisikėlusiojo liudytoju pasauliui.

Atliepiamoji psalmė skelbia džiaugsmą ir pasitikėjimą Dievo Globa: „Aš nemirsiu: gyvensiu ir skelbsiu Viešpaties darbus. – Akmuo, kurį statytojai vertė į šalį, pačiu kertiniu pasidarė.“

Apaštalas Paulius primena, kad mes esame mirę pasauliui ir prikelti naujam gyvenimui: „Jeigu esate su Kristumi prikelti, siekite to, kas aukštybėse, kur Kristus sėdi Dievo dešinėje. Rūpinkitės tuo, kas aukštybėse, o ne tuo, kas žemėje. Jūs juk esate mirę, ir jūsų gyvenimas su Kristumi yra paslėptas Dieve.“

Prieš Evangeliją giedama velykinė sekvencija Victimae paschali laudes, kuri mus pasiekė iš XI a., joje apgiedamas velykinis įvykis: „Atpirko avis Avinėlis: Kristus sutaikino su Dievu nusidėjėlius. Mirtis ir gyvybė nuostabiai kovės – Mirtį nugalėjęs, viešpatauja gyvybės Valdovas. Pasakyk mums, Marija, ką esi mačius kelyje?“

Evangelija mums pasakoja apie apaštalus Petrą ir Joną atbėgusius prie tuščio kapo: „Jie pamatė ir įtikėjo. Mat jie dar nebuvo supratę Rašto, kad jis turėsiąs prisikelti iš numirusių.“

Visi nuolat susiduriame su savo pačių ir kitų ydomis, visi išgyvename neramumų laiką tiek pasaulyje, tiek pačioje Bažnyčioje. Dažnai išties norisi nuleisti rankas ar pasiduoti žlugdančiam pesimizmui ir nesveikam įtarumui ar priešiškumui.

Tačiau tai nėra krikščionio kelias. Mes privalome būti vilties ir džiaugsmo žmonės. Tie, kurie neša Kristaus Prisikėlimo žinią net ir tada, kai, rodos, niekam ji nebeįdomi ir nebesuprantama.

Viešpats pasitikėjo mumis, tad ir mes turime pasitikėti Juo, kuris nepalieka ir neapleidžia. Nebijokime būti džiaugsmo žmonės – to džiaugsmo, kurio niekas iš mūsų neatims: kad Kristus yra su mumis ir mes su Juo, kad Jis yra mumyse ir mes Jame. Tik iš šios glaudžios vienybės ateina mūsų tvirtybės pamatas. Tik taip mes galime kartu su visa bažnyčia giedoti – „Šią dieną laimingą Viešpats padarė, džiūgaukim, kelkim linksmybes.“

Skeptikai, o ir mes patys, dažnai ieškome Kristaus Prisikėlimo įrodymų. Tačiau pats pirminis įrodymas esame mes. Iš mūsų perkeistų širdžių ir gyvenimo kiti turėtų atpažinti Prisikėlusįjį. Tokios malonės ir prašykime.

 

Robertas Urbonavičius