Kraunasi...

Velyknakčio homilija: „Kas nuritins akmenį?“

 

 

„Auštant moterys eina prie kapo, bet jose – vis dar nakties tamsa. Nors ir eina, jos stovi vietoje: jų širdys liko prie kryžiaus papėdės. Akinamos Didžiojo penktadienio ašarų, jos yra paralyžiuotos sielvarto, įkalintos jausme, kad dabar viskas baigta, kad ant Jėzaus istorijos užverstas akmuo“, – pradėdamas Velykų nakties Mišių homiliją sakė popiežius Pranciškus.

Būtent akmuo yra jų minčių centre, jos klausia viena kitos: „Kas mums nuritins akmenį nuo kapo angos?“ (Mk 16, 3). Bet kai pasiekia kapo vietą, jas sukrečia stulbinanti Velykų galybė – jos pažvelgia ir pamato, kad akmuo, kuris buvo labai didelis, jau nuristas. Popiežius pakvietė stabtelėti ir pamąstyti apie šias dvi akimirkas, kurios veda mus į neregėtą Velykų džiaugsmą: svarstyti apie tai, kas galėtų nuristi akmenį ir po to pakėlus akis pamatyti, kad jis jau nuristas.

Visų pirma, sielvarto raižomas moterų širdis kamuoja klausimas: kas nuritins akmenį nuo kapo? Tas akmuo buvo tarsi Jėzaus istorijos, palaidotos mirties naktį, pabaigos ženklas. Jis, į pasaulį atėjęs gyvenimas, buvo nužudytas. Jis, parodęs gailestingąją Tėvo meilę, nesulaukė gailestingumo. Jis, nuėmęs nusidėjėlių pasmerkimo naštą, pats buvo pasmerktas mirčiai ant kryžiaus. Taikos Kunigaikštis, išgelbėjęs svetimavusią moterį nuo žiaurios akmenų krušos, pats guli palaidotas už didelio akmens. Tas didelis akmeninis luitas, neįveikiama kliūtis, simbolizavo tai, kas buvo moterų širdyse, – jų vilties galą: atsimušus į šį akmenį, viskas sudužo, liko tik tamsus tragiško skausmo slėpinys, užgniaužęs jų svajones.

Velykų nakties Mišios Šv. Petro bazilikoje (ANSA)

„Broliai ir seserys, tai gali atsitikti ir mums. Kartais jaučiame, kad įėjimą į mūsų širdį užstoja sunkus antkapio akmuo, slopinantis gyvenimą, užgesinantis pasitikėjimą, įkalinantis mus baimių ir kartėlio kape, užtveriantis kelią į džiaugsmą ir viltį“, – sakė popiežius.

Su tokiais „mirties rieduliais“ susiduriame gyvenimo kelyje visais tais atvejais, tose situacijose ir patirtyse, kurios atėmė iš mūsų užsidegimą ir jėgas eiti pirmyn. Tai mums tekusios kančios, neužpildomas tuštumas palikusios mylimų žmonių mirtys. Tai nesėkmės ir baimės, neleidusios mums įgyvendinti to gėrio, kuris buvo mūsų širdyse. Tai visokeriopas uždarumas, kuris gniaužia spontanišką troškimą būti dosniais ir neleidžia atsiverti meilei. Tai guminės savanaudiškumo ir abejingumo sienos, į kurias atsimuša įsipareigojimas kurti teisingesnius ir žmogiškesnius miestus bei visuomenes. Tai taikos troškimas, kurį griauna neapykantos žiaurumas ir karo įniršis. Kai išgyvename šiuos nusivylimus, nujaučiame, kad daugybei mūsų svajonių lemta sudužti. Tada ir mes nerimaudami klausiame savęs: kas nuris akmenį nuo kapo?

Ir vis dėlto moterys su tamsoje paskendusiomis širdimis paliudijo kai ką nepaprasta: jos pakėlė akis ir pamatė, kad akmuo jau nuverstas, nors buvo labai didelis.

Štai Kristaus Velykos, štai Dievo galia: gyvenimo pergalė prieš mirtį, šviesos triumfas prieš tamsą, vilties atgimimas nesėkmės griuvėsiuose. Tai Viešpats, neįmanomų dalykų Dievas, kuris visam laikui nurito akmenį ir ėmė atvėrinėti mūsų kapų angas, kad viltis neturėtų pabaigos. Ir mes turime pakelti akis ir pažvelgti į jį.

Pakelkime akis į Jėzų: jis, prisiėmęs mūsų žmogiškumą, nusileido į mirties bedugnę ir ją įveikė savo dieviškojo gyvenimo galia, atvėrė neuždaromą šviesos plyšį kiekvienam iš mūsų. Šventosios Dvasios galia Tėvo prikeltas savo ir mūsų kūne, jis atvertė naują žmonijos istorijos puslapį.

Nuo tos akimirkos, kai leisime Jėzui paimti mus už rankos, jokia nesėkmių ir skausmo patirtis, kad ir kaip žeidžianti, netars galutinio žodžio apie mūsų gyvenimo prasmę ir likimą. Jei leisime Prisikėlusiajam mus tvirtai apkabinti, joks pralaimėjimas, jokia kančia ar mirtis negalės sustabdyti mūsų kelionės į gyvenimo pilnatvę. Nuo tos akimirkos istorija ir viskas, kas vyksta, įgis prasmę.

„Broliai ir seserys, Jėzus yra mūsų Velykos. Jis tas, kuris leidžia mums pereiti iš tamsos į šviesą, kuris visiems laikams prisirišo prie mūsų ir gelbsti mus iš nuodėmės ir mirties bedugnės, traukia mus į šviesų atleidimo ir amžinojo gyvenimo sūkurį“, – kalbėjo popiežius Velykų nakties homilijoje.

„Pakelkime į jį akis, priimkime Jėzų, gyvybės Dievą, į savo gyvenimą, atnaujinkime savo „Taip“ jam šiandien, ir joks riedulys negalės užspausti mūsų širdžių, joks kapas negalės įkalinti gyvenimo džiaugsmo, jokia nesėkmė negalės įstumti į neviltį. Pakelkime akis į jį ir prašykime, kad jo Prisikėlimo galia nuritintų mūsų sielas slegiančius luitus. Pakelkime akis į jį, Prisikėlusįjį, ir eikime būdami tikri, kad tamsiame mūsų lūkesčių ir mirčių dugne jau kalasi amžinasis gyvenimas, kurį jis atėjęs atnešė“, – meldė Šventasis Tėvas.

„Sese, broli, tegul šią Šventąją naktį jūsų širdys sprogsta iš džiaugsmo!“, – linkėjo jis. Tegul tamsoje nuskamba nelauktas šauksmas, bendra giesmė – jis gyvas, jis prisikėlė! Viešpaties Velykos yra gyvųjų šventė.

 

(RK / Vatican News)

 

 


Kategorija Popiežius


Grįžti atgal Paskelbta: 2024-03-30

Naujausi straipsniai

Mėnesio populiariausi straipsniai



© 2024 www.zarasuparapija.lt