Šis tekstas stebina, kai jį lyginame su kitomis tos pačios Evangelijos pagal Joną ištraukomis, pavyzdžiui: „Jei jūs būtumėte pasaulio, jis mylėtų jus kaip savuosius. Kadangi jūs – ne pasaulio, bet aš jus iš pasaulio išskyriau, todėl jis jūsų nekenčia“ (Jn 15, 19). O Evangelijoje pagal Matą skaitome, kad Jėzus siunčia savo mokinius „į visą pasaulį“ (Mk 16, 15), kad jie būtų „pasaulio šviesa“ (Mt 5, 14). II Vatikano susirinkime vyko gyvos diskusijos šia tema: ar turėtume kalbėti apie „bėgimą iš pasaulio“, ar veikiau apie „dialogą su pasauliu“? Pastaroji kryptis atrodė prieštaraujanti dvasinių autorių kalboms, kurie teigė, kad dvi meilės – pasaulio ir Dievo – nesuderinamos.

Tad kaip suprasti sąvoką „pasaulis“? Iš pradžių šis žodis negalėjo turėti jokio neigiamo atspalvio. Jis nurodo aplinką, kurioje mus apgyvendino Dievas. O jei atsižvelgtume į pirminį graikišką žodį, išreiškiantį pasaulį, t. y. „kosmos“, jis taip pat nurodo tvarkos grožį. Įdomus ir skirtumas tarp mūsų sampratos ir Biblijos kalbos. Mes pasaulį suvokiame kaip didžiulę erdvę. Aramėjų kalba, kuria kalbėjo Jėzus, pasaulis labiau reiškia laiko atkarpą, panašiai kaip mes jį suprantame, sakydami „dabartinis pasaulis, praeities ar ateities pasaulis“.

Iš to aišku, kad žodis „pasaulis“ gali būti vartojamas skirtingomis reikšmėmis. Viena iš jų yra visiškai teigiama: regimasis pasaulis, t. y. visa kūrinija, Dievo sukurta kaip gera ir graži (plg. Pr 1, 3 ir t.) ir todėl Dievo mylima. Tačiau yra ir neigiama reikšmė – „pasaulis“, kuris reiškia sugedusią visuomenę, pagundą blogiui, Evangelijai prieštaraujančius principus…

Kaip atskirti šiuos du „pasaulius“? Kaip atpažinti, kuria prasme iš tikrųjų kalbama apie pasaulį Evangelijos tekste ar kokiame nors dvasiniame skaitinyje? Dualistinės sistemos bandė visatoje rasti dvi skirtingas tikroves: vieną radikaliai gerą ir kitą – blogą. Turime ieškoti gerosios ir vengti blogosios. Tačiau kuri tikrovė yra geroji? Pasak platoniškosios krypties filosofų, gėris yra siela, o atsidavimas išoriniams, materialiems dalykams reiškia nuopuolį. Krikščionys perima tą patį principą ta prasme, kad vidinius dalykus laiko svarbesniais už tai, kas yra išorėje. Tačiau jie gerai supranta, kad šio principo negalima taikyti mechaniškai. Juk žmogus tuo pat metu yra ir vidinis, ir išorinis, be sielos, jis turi ir kūną. Ne siela ar kūnas yra žmogus, bet sielos ir kūno vienovė yra žmogus. Negalime niekinti materialios tikrovės dėl to, kad sielą laikome svarbesne už kūną.

Filosofai gyrė vienatvę, kurioje gimsta didžios idėjos. Todėl jie manė, kad išminčius turi vengti žmonių minios ir jos keliamos sumaišties. Jie sakė, kad tikras mąstytojas nežino kelio į forumą ir niekada neklausia „kas naujo?“. Perkėlus tai į šiandienos kalbą, būtų galima pasakyti, kad jis „neskaito laikraščių ir nežiūri televizijos“. Tik taip jie rasdavo laiko apmąstyti svarbias tiesas, pažvelgti į gražius dalykus, puoselėti meną ir mokslą.

Krikščionys taip pat giria vienatvę, nes ji sukuria tinkamą aplinką maldai. Tačiau jie pripažįsta, kad pašaukimas gyventi vienatvėje tinka ne visiems, o broliška meilė skatina eiti būti tarp žmonių ir pasiaukoti jiems tarnaujant. Tad kada turėtume eiti tarp žmonių, o kada nuo jų bėgti? Kada skaityti laikraščius, o kada palikti juos ramybėje? Kada žiūrėti televizorių, o kada jį išjungti?

Šventasis Raštas pasisako prieš dualizmą. Viskas, kas egzistuoja, yra sukurta Dievo, todėl iš esmės yra gera. Kaip sako mūsų Tikėjimo išpažinimas: „Tikiu vieną Dievą Tėvą visagalį, dangaus ir žemės, regimosios ir neregimosios visatos Kūrėją.“ Mes tariame šiuos žodžius būtent tam, kad būtų pasipriešinta minčiai, niekinančiai natūralią ir regimą tikrovę.

Šventasis Bazilijus Didysis (gyvenęs IV a.) savo pamoksluose apie Dievo kūrybą per šešias dienas parodo, kaip praraja tarp Dievo ir pasaulio įveikiama Šventojo Rašto žodžiais: „Pradžioje Dievas sukūrė…“ (Pr 1, 1). Dangus, žemė, augalai, gyvūnai… yra Dievo darbas, suvokiamas kaip gėris. Visas regimasis pasaulis pristatomas kaip gražus sodas, rojus, paruoštas tam, kuris pakviestas jame apsigyventi – žmogui, Dievo atvaizdui.

Šiame kontekste nėra prasmės kalbėti apie pabėgimą iš pasaulio. Priešingai, dvasinėse knygose rekomenduojama „naudotis pasauliu“. Ne „išnaudoti“, bet „naudotis“. Ir čia yra labai aiški taisyklė: žmogus turi naudotis pasaulio dalykais tiek, kiek jie padeda jam pasiekti tikslą, dėl kurio jis buvo sukurtas… Vadinasi, daiktais turime naudotis tiek, kiek jie mums tarnauja gėriui kurti. Tik tiek pasaulis yra geras, kiek jis yra priemonė gėriui pasiekti. Visa kita yra ne naudojimas, o piktnaudžiavimas.

Vieni dvasiniai autoriai plėtoja šią temą, pažymėdami, kad viskas – laukai, namai, pinigai, kūno sveikata – gali tarnauti geram darbui. Kiti, labiau kontempliatyvūs, entuziastingai kalba apie visatos grožį, jos harmoniją, simbolinę vertę. Viskas mums tarnauja puoselėti nuolatinį Dievo-Kūrėjo didybės ir gerumo atminimą. Taigi regimoji kūrinija tampa „sielų mokykla“, kurioje mokomės skaityti Dievo ženklus. „Regimasis pasaulis yra geras, – rašo šventasis Grigalius Nazianzietis, – nes jame vyrauja tobula tvarka, harmonija ir grožis.“

Tačiau ar visi žmonės mato pasaulį iš šios perspektyvos? Ar visi jie jį naudoja tik gėriui? Būtume užkietėję idealistai, jei nematytume, kaip kūrinijos grožis kai kuriuos žmones paskatina visiškai pamiršti Dievą. O kiek daug yra tokių, kurie gerus dalykus naudoja blogiui! Todėl pasaulis staiga tampa pasauliu neigiama prasme, tampa tikru pragaru.

Šis pokytis įvyksta ne pasaulyje, bet mumyse, mūsų širdyse, mūsų sprendimuose. Tai mus moko bėgti nuo to pasaulio, kuris nėra priemonė tarnauti Dievui, ir kartu mylėti tą patį pasaulį, kuris mus veda pas Dievą, kai Jis mus moko mylėti ir kurti gėrį bei grožį. Būtent šį pasaulį mus moko mylėti Kristus, dėl kurio Jis atidavė net savo gyvybę.

 

Kun. Jokūbas Marija Goštautas OP yra vienuolis dominikonas, pamokslininkas, Rytų Krikščioniškųjų Bažnyčių teologijos ir dvasingumo specialistas