Kraunasi...

Panevėžio vyskupo Lino Vodopjanovo velykinis sveikinimas

 

 

Mieli broliai ir seserys,

nuoširdžiai jus sveikinu su Kristaus Prisikėlimo švente!

Velykų įvykis mums reiškia didžiąją istorijos kovą, kurioje šviesa nugali tamsą, gėris nugali blogį, gyvenimas įveikia mirtį, ir šioje kovoje nebus jokių paliaubų.

Šių metų Velykose mes dar kartą suvokiame kur kas geriau nei bet kada anksčiau, kad yra atsiradusi didžiulė atskirtis tarp velykinio džiugaus šūksnio, kuris skelbia: „Kristus kėlėsi iš mirties ir padovanojo gyvenimą visiems!“ ir tarp desperatiško žmonijos šauksmo karo aukų, pabėgėlių, kenčiančių badą ir persekiojimą žmonių lūpomis: „sustabdykite smurtą, sustabdykite karą, sustabdykite beprasmes mirtis!“. Šis įtampos laikmetis visiems mums įskiepijo didžiulį ramybės ir taikos troškimą, nes visi išgyvename tą apaštalo Pauliaus nusakytą eschatologinę įtampą „Juk mes žinome, kad visa kūrinija iki šiol tebedūsauja ir tebesikankina. Ir ne tik ji, bet ir mes patys, kurie turime dvasios pradmenis, – ir mes dejuojame, laukdami įvaikinimo ir mūsų kūno atpirkimo. Tuo tarpu mes esame išgelbėti viltimi“ (Rom 8, 22-24). Krikščioniška viltis mus skatina ne susigūžti, bet telktis po Kristaus pergalinga vėliava. Kai mirtis įsiviešpatavo tarp tautų ir žmonių, o gėrio ir blogio kova, mirties ir gyvenimo kova yra ties pralaimėjimu, būtent šiuo sudėtingu laikotarpiu mumyse yra žadinamas tas ypatingas poreikis išgirsti Velykų šūksnį – mirtis nugalėta! „Kurgi, mirtie, tavoji pergalė? Kurgi, mirtie, tavasis geluonis?!“ (1Kor 15, 55). Tokioje šiandienėje žmonių tikrovėje Nukryžiuotojo prisikėlimas mus nuostabiai sugrąžina į realybę, į dvasinę realybę, kuri užtikrina, kad ne mirtis yra galutinis egzistencijos taškas, bet Kristaus prisikėlimas. Nukryžiuotojo prisikėlimas tapo tokia jėga ir šaltiniu, kad jis neišsenka per amžius ir atgaivina kiekvieną žmogų, ir atgaivins visą kūriniją. Kristaus prisikėlimas yra kaip tas evangelinis grūdelis nukritęs į žemės gelmę, į tamsybes, kad slėpiningai sudygtų ir subrandintų šimteriopą derlių.

Šv. Paulius primena mus įpareigojančią tiesą, kad ir mes turime įnešti savąją dalį lygiai taip kaip ir apaštalas. „Dabar aš džiaugiuosi savo kentėjimais už jus ir savo kūne papildau, ko dar trūksta Kristaus vargams dėl jo Kūno, kuris yra Bažnyčia“ (Kol 1, 24).

Broliai ir seserys norisi Jus kviesti drąsiai jungtis ir papildyti Kristaus vargus savo neišvengiamais gyvenimo kentėjimais, kurių dar trūksta jo mistiniam Kūnui. Juk mes esame krikščionys, kurie tikime, kad Jėzus yra prisikėlęs iš mirties, yra gyvas, yra tarp mūsų, dalyvauja mūsų istorijoje, yra versmė perkeistam gyvenimui, yra pirmasis prisikėlusysis, kuris yra Dangiškojo Tėvo garbėje ir mums garantuoja žmogiškąjį orumą nepaisant siautėjančio blogio, kuris yra laikinas, kuriam lemta sunykti.

Brangūs tikintieji, mūsų užduotis yra į kasdienę realybę sugrąžinti dvasinę tikrovę. Dvasinis dėmuo neleidžia žmogui palūžti, pasiduoti. Labai taikliai primena Šv. Grigalius Nisietis sakydamas: „ir pasirodė nauja karta, kitoks gyvenimas, naujas būdas gyventi, mūsų pačių prigimties pokytis“. Tad jokios kliūtys, jokie priešiškumai negali mūsų sulaikyti.

Kartais ir pati Bažnyčia ieško išeičių naujose deklaracijose, naujose formuluotėse ar kitose rafinuotai ir delikačiai surašytose metodikose, bet reikia vieno – sugrįžti į bendruomenę, sugrįžti į bendrystę ir pažvelgti kitam į akis, kitame pamatyti Kristaus atpirktą brolį sesę. Šitai mums geriausiai iliustruoja Marija Magdalietė, kuri persunkta tragiškų išgyvenimų verkia ir ieško. Ieško, nes nori atsisveikinti, nori galutinai palaidoti ir padėti tašką šioje istorijoje.

Magdalietė yra ir kiekvienas iš mūsų: palaužtas žmogus skausmo akivaizdoje, persmelktas nevilties karo fone, bejėgis matydamas kenčiančius, nusivylęs dėl pasaulio galingųjų silpnumo. Žmogus yra pavargęs, nes nepajėgia aplink save pamatyti Priskėlusiojo ženklų.

Prie Magdalietės Jėzus prisiartina su begaliniu jautrumu: ją pakviečia vardu, paskatina pakelti žvilgsnį nuo žemės link ryto saulės, ją atitraukia nuo beprasmių paieškų ir atkuria viltį bei tikėjimą Viešpaties Žodžiais. Juk ne Magdalietė guodžia Golgotą išgyvenusį Kristų, bet Kristus guodžia pasimetusią Magdalietę. Žinia, kurią Kristus pasako Magdalietei, tai užduotis sugrįžti į mokinių bendruomenę: „Eik pas mano brolius“. Ši apaštalė skuba ir džiaugsmingai mokiniams paskelbia: „Mačiau Viešpatį“.

Broliai ir seserys, kaip gyvybiškai svarbu mums yra išgirsti ir priimti kitų liudijimą, kad juose yra gyvas tikėjimas Prisikėlimu, tikėjimas šviesos pergale prieš tamsybes.

Šiandien trokštu ir meldžiu, kad šis velykinis džiugus šūksnis „Kristus kėlėsi iš mirties ir padovanojo gyvenimą visiems!“ skambėtų kiekvieno žmogaus lūpose, pakeisdamas sielvarto ir priespaudos šauksmą. Meldžiu, kad Viešpaties prisikėlimas prikeltų dvasia mirusius, išlaisvintų užkietintas širdis, suteiktų jautrumo smurtaujantiems, pažadintų atsakomybę nieko nepaisantiems bei patrauktų į atsivertimą veidmainius ir pataikūnus.

Brangūs tikintieji, linkiu sau ir jums, kad mūsų tikėjimas niekad nepavargtų ir nuolat siektų pokyčių, drąsių sprendimų ir atsakingų pasirinkimų, kurie mus artintų prie Viešpaties. Prie Viešpaties artinamės ir patiriame Jo malonę kaskart kai atliekame Jo darbus, kai kartojame Jo gestus, Jo žodžius, Jo veiksmus; kiekvieną kartą kai renkamės gyventi pagal evangelinius patarimus. Ne tik per Velykas, bet kiekvieną kartą kai drauge švenčiame šventąją Eucharistiją.

Brangūs tikėjimo žmonės, Velykų tikrovė mus skatina drąsiai lūpomis išpažinti, kad Jėzus prisikėlė ir dėka Jo mes esame pašaukti į gyvenimą. Tad džiaukimės šiandien ir siekime Amžinųjų Velykų danguje.

 

O džiaugsmingasis aukštybių Aleliuja!

Ten šlovinsime Dievą ir čia Jį šloviname;

Tik čia – sunkumuose, o ten – palaimoje;

Čia – mirties laukime, ten – tikrume gyventi amžinai;

Čia – viltyje, o ten – tikrovėje;

Čia – kelionėje, o ten – tėvynėje.

Dabar tad džiaukimės, mano brangieji,

Ne atsipalaidavime, bet pastangose įveikti sunkumus…

Džiaukimės ir keliaukime;

eikime link gėrio darydami pažangą tikėjime, pažangą dorybėse.

Giedokime džiaugsmingą Aleliuja ir keliaukime “      [Šv. Augustinas]

 

Linksmų Šv. Velykų!

 

Linas Vodopjanovas, OFM

Panevėžio vyskupas

 

 


Kategorija Panevėžio vyskupija


Grįžti atgal Paskelbta: 2024-03-31


© 2024 www.zarasuparapija.lt