Šie sekmadieniai vadinami džiaugsmingaisiais (lot. Gaudete ir Laetare lietuviškai reiškia tą patį). Vietoj violetinės liturginės spalvos, kuri simbolizuoja atgailą, auką ir pasirengimą, naudojama rožinė spalva (tik šiuos du sekmadienius!), kuri išreiškia džiaugsmą bei laukimą.

Pirmasis skaitinys iš Antrosios Kronikų knygos pasakoja apie tai, kaip išrinktoji tauta, atsukusi Dievui nugarą, o ne veidą, pateko į savo pačios sukurtus spąstus ir patyrė tremties siaubą. Atrodė, kad Dievas užmiršo savo tautą ir leido jai sunykti svetimame krašte. Tačiau juk Jo ištikimoji meilė yra amžina – Viešpats prakalbino pagonių valdovą, kad šis leistų tautos likučiui sugrįžti namo. Štai Linksmoji Naujiena – Dievas niekada neužmiršta ir neapleidžia. Net ir suklupus visada yra galimybė grįžti ir pakilti.

Apaštalas Paulius antrina: „Dievas, apstus gailestingumo, savo didžia meile, kuria mus pamilo, mus, mirusius nusikaltimais, prikėlė gyventi su Kristumi“ (Ef 2, 4). Gavėnia nėra laikas, skirtas išbandyti katalikiškas dietas ar pasitreniruoti naudojant apsimarinimus. Ne, šis metas yra skirtas vėl iš naujo džiugiai išgyventi žinią, kad esame išgelbėti ne dėl savo nuopelnų bei teisumo, bet dėl Kristaus atliktos meilės aukos. Nė vienas nebegalime pasiteisinti, kad esu per silpnas, o Dangus man per aukštai. Tereikia tvirtai įsikibti Kristaus ir Jo nepaleisti.

Evangelistas Jonas, mylimasis mokinys, aiškiausiai iš visų apaštalų pažinęs Kristaus slėpinį, drąsiai liudija: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą. Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas“ (Jn 3, 16–17). Štai šiose eilutėse visa Evangelija, visas Šventasis Raštas, visa teologija.

Dievas myli šį pasaulį. Jam brangus kiekvienas žmogus. Jis atidavė savo Sūnų, kad per Jį visi būtų išgelbėti. Dievas yra ne griežtas teisėjas, bet mylintis Tėvas, Gerasis Gydytojas, kurio užduotis – išgydyti, o ne numarinti.

Mums tereikia išpažinti Kristų, leisti, kad Jo malonė vis labiau perkeistų. Bet kurioje situacijoje rinktis Kristų. Deja, dažnai žmogaus širdis linkusi gręžtis ne į šviesą, bet nuo jos: „Atėjo šviesa į pasaulį, bet žmonės labiau mylėjo tamsą nei šviesą, nes jų darbai buvo pikti“ (Jn 3, 19).

Nebijokime rinktis šviesos, nebijokime visuomet keltis ir glaustis prie mus mylinčio Viešpaties. Neliksime sugėdinti ar apgauti.

 

Robertas Urbonavičius