„Už mus ir už mūsų nuodėmes“, – rašoma užraše, pradedančiame Kryžiaus kelią vienoje Prancūzijos katedroje. Pamokslininkai šį motyvą iliustruoja kartais jaudinančiais pavyzdžiais iš žmonių pasiaukojimo dėl kitų istorijų. 

Pasiaukoti, nes kitos išeities nėra

Net kasdienybėje stebime įvairias aplinkybes, kai vienam tenka kentėti dėl kito. Paminklai statomi tiems, kurie laisva valia pasiaukojo dėl artimo, kariams, žuvusiems už tėvynę, žuvusiems darbe. Kiek didesnį dėkingumą turėtume jausti Kristui, kuris mirė už visą žmoniją! Jokiu būdu nenorime sumenkinti šio apmąstymo lygio, tačiau kyla abejonė: kodėl vienas turi mirti už kitą? Todėl, kad kitos išeities NĖRA.

Kai skęsta laivas ir tik dalis jo keleivių gali įlipti į gelbėjimosi valtis, todėl aišku, kad tie, kurie liko laive, nuskęsta, taigi jie paaukojo save už kitus, kitos galimybės nebuvo. Taip nutinka daugelyje situacijų. Tenka rinktis: arba jis, arba aš, tada geriau aš. Tai kilni auka, kelianti kiekvienam sąžiningam žmogui susižavėjimą. Bet ar ji būtų tokia pat kilni, jei būtų galima išgelbėti abu? Tuomet auka būtų beprasmė.

Vienoje arabiškoje istorijoje pasakojama, kaip dešimt dervišų mirė iš troškulio. Kritinę akimirką, kai jie turėjo mirti, pirmajam buvo duota stiklinė vandens, bet jis perdavė ją antrajam ir leido sau mirti. Antrasis ją perdavė trečiajam, trečiasis – ketvirtajam ir taip toliau. Galiausiai stiklinė vandens buvo perduota dešimtajam, kai pirmieji devyni jau buvo mirę. Dešimtasis išgėrė vandens ir buvo išgelbėtas. Tačiau tada jam priekaištavo, kad iš pagarbos devyniems paaukotiems jis turėjo išpilti vandenį ant smėlio ir taip pat mirti. Jis tai paneigė, sakydamas: „Tie devyni mirė iš meilės kitam. Tai didis poelgis, aš nebeturėjau dėl ko aukotis, tada vandens negėrimas būtų buvęs savižudybė, o tai nėra geras poelgis.“

Istorija naivi, bet ji gerai iliustruoja dvi sąlygas, įkvepiančias tikrą pasiaukojimą: tai meilės aktas, bet kartu ir būtinybės aktas, nes nenumato kitos galimybės.

Kristaus auka – Dievo meilės išsiliejimas

Dabar pritaikykime šį apmąstymą Kristaus aukai. Jis paaukojo save už mus. Tai didžiulis meilės aktas. Tačiau kyla abejonių dėl antrosios sąlygos: ar tai tikrai buvo būtina? „Dievas taip pamilo pasaulį, kad atidavė savo viengimį Sūnų“ (Jn 3, 16). Ar tai tikrai buvo būtina? Ar Dievas negalėjo atleisti nuodėmių taip, kaip atleidžiama skola tam, kuris negali jos sumokėti?

Į šį klausimą atsakoma kreipiantis į amžinąjį dieviškąjį teisingumą. Dievas yra be galo geras, bet kartu ir teisingas. Teisingumas reikalauja, kad kiekvienas blogis būtų nubaustas. Dievas „nubaudė“ už nuodėmes savo Sūnų, taigi gerumas ir teisingumas susiliejo į viena. Toks paaiškinimas atrodo teisingas ir kilnus, tačiau išlieka esminė abejonė: ar tikrai to reikėjo? Ar neužteko atleisti nuodėmes? Iš Kristaus aukos žmonija gavo didžiulę naudą, nes joje atsiskleidė didžiulė Dievo meilė. Vienintelis, kuris dėl jos patyrė žalą, buvo nekaltai nukentėjęs Kristus. Tai buvo iš meilės, tai truko neilgai – iškart po to Jis sugrįžo dangiškoje šlovėje, tačiau tai buvo kančia, kuri nepriklausė Jam pačiam.

Kad išvengtume šių ir panašių prieštaravimų, perskaitykime pamatinį šventojo Pauliaus tekstą filipiečiams, kuriame Kristaus auka apmąstoma taip:

Būkite tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus.
Jis, turėdamas Dievo prigimtį,
godžiai nesilaikė savo lygybės su Dievu,
bet apiplėšė pats save,
priimdamas tarno išvaizdą
ir tapdamas panašus į žmones.
Jis ir išore tapo kaip visi žmonės;
jis nusižemino,
tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties.
Todėl ir Dievas jį išaukštino
ir padovanojo jam vardą, kilniausią iš visų vardų,
kad Jėzaus vardui priklauptų kiekvienas kelis
danguje, žemėje ir po žeme ir kiekvienos lūpos
Dievo Tėvo šlovei išpažintų:
„JĖZUS KRISTUS YRA VIEŠPATS!“ (Fil 2, 5–11)

Šiame tekste mums lengvai išsprūsta viena aplinkybė. Čia šventasis Paulius nesako, kad Kristus mirė už mus. Jis kalba apie Jo auką, atnešusią Jam didelę šlovę. „Todėl Dievas jį išaukštino.“ Būtent todėl, kad Dievas yra teisingiausias, Jis negalėjo leisti nekaltojo kančios, neatnešusios jam naudos. Tad klausiame savęs: kokią naudą Kristus gavo iš savo didvyriškos kančios? Šio klausimo negalime išspręsti kitaip, kaip tik gilindamiesi į jo asmens slėpinį. Nuo amžinybės jis yra Tėvo Sūnus.

Tėvas ir Sūnus

Terminai „Tėvas“ ir „Sūnus“ yra paimti iš mūsų kasdienės tikrovės, tačiau jie įveda mus į Švenčiausiosios Trejybės slėpinį. Tėvas iš amžinybės gimdo savo Sūnų. Jis to nedaro kūniškai, Dievas neturi kūno. Tai dvasinis procesas. Tėvas apreiškia Sūnui savo valią, savo mąstymą. Sūnus ją laisvai ir visiškai priima. Jis mąsto ir nori kaip Tėvas. Todėl jie turi vieną mintį ir vieną valią, jie yra viena. Jis yra Sūnus. Jei Jis nepriimtų Tėvo valios ir mąstymo, būtų svetimas, o ne Sūnus.

Žmogui dovanota dieviškoji sūnystė

Žmogus buvo sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą (plg. Pr 1, 26–27). Jis taip pat tampa Dievo vaiku, jei priima dangiškojo Tėvo valią ir mąstymą. Priešingai, maištaudamas jis tampa svetimas, tarp jo ir Kūrėjo atsiveria praraja. Nuodėmės tragizmas glūdi būtent šiame maište, atsisakyme priimti Tėvo valią. Adomas taip pasielgė, taip pasielgė ir visa žmonija, kuri tapo svetima Dievui. Mes suvokiame, kad turime ištaisyti šią tragediją, ir stengiamės tai padaryti.

Kaip mums tai sekasi? Iš savo patirties žinome, kad kartais priimame Dievo valią, kartais jai priešinamės. Sunku tai daryti, kai Dievo valia reiškia kančią, nesėkmę, mirtį. Tokiu atveju mes ją griežtai atmetame. Kankiniai sako: „Geriau mirti, negu priešintis tam, ką Dievas siunčia.“ Mes taip pat sakome: „Turiu gyventi, Dievas negali iš mūsų reikalauti tokios aukos.“ Kankiniai mirė, nes gavo jėgų iš To, Kuris ėjo kentėti prieš juos – iš Kristaus.

Dievo Sūnus tapo žmogumi, taip perkeldamas į žmoniją savo pagrindinį požiūrį į Tėvą – visišką Jo valios vykdymą. Taip Jis perkėlė savo dieviškąją sūnystę į žmogiškumą būtent tais momentais, kai ji, atrodo, buvo visiškai prarasta. Žmogiškai sakytume: kaip galime tikėti, kad kas nors yra visagalio Dievo sūnus, kai Tėvas jį visai apleidžia? Atrodo neįtikėtina, tačiau būtent tokiomis akimirkomis tikėjimas dieviškąją sūnystę padaro tobulą. Tada Kristus savo kančia ir mirtimi nepatyrė jokios žalos. Tas, kuris nuo amžinybės gyvena Tėvo šlovėje, šią dieviškąją šlovę perdavė žmonijai. Štai kodėl šventasis Paulius rašo, kad prieš Kristų turi nusilenkti „kiekvienas kelis danguje, žemėje ir po žeme“ (Fil 2, 10), t. y. jis pažymi, kad Kristus savo dieviškąjį orumą ir šlovę turi ir savo žmogystėje, visiškai sudievintoje per jo kančią.

Krikščionių mistikai suvokė šią sakramentinę galią, kurią mums suteikia Dievo valia priimta kančia, todėl buvo pajėgūs aukotis. Meilė neatskiria savų interesų nuo kitų, ji viską sujungia Dieve. Paprastiems žmonėms šie apmąstymai atrodo pernelyg didingi, nepasiekiami. Tačiau jie nėra toli nuo jų, kai sako, pavyzdžiui: „Aš kenčiu, bet esu tikras, kad mane pasieks palaiminimas.“ Biblijos tekstuose palaiminimas siejamas su gyvenimu.

Tai, ką Dievas palaimino, gyvena. Jei kančia atneša palaiminimą, ji atneša gyvybę net ten, kur, atrodo, kad nugalės mirtis. Taigi tai yra krikščioniškai suprastas kryžiaus slėpinys. Štai kodėl seniausiuose atvaizduose Kristus ant kryžiaus vaizduojamas kaip tas, kuris viešpatauja, kuris valdo pasaulį – Kristus Valdovas. Jis taip pat kviečia mus karaliauti kartu su juo.

 

Jokūbas Marija Goštautas