Kai nusprendi eiti ieškoti Dievo, turi susikrauti mantą, pabalnoti asilą ir iškeliauti. Tolumoje stūkso dar nematomas, bet širdimi nujaučiamas Dievo kalnas. Auštant turime išvykti… Tai ilga kelionė, bet, ko gero, ji yra svarbiausia gyvenime.

Turiu atsisveikinti… Su kuo? Su viskuo ir niekuo. Su niekuo, nes šis pasaulis, kurį aš palieku, visada bus šalia manęs, manyje iki paskutinio atodūsio, visada taip arti manęs… Toks svetimas ir toks savas… Nenustebk, kad būsi jo pavadintas bepročiu… O būnant persekiojamam ir atstumtam, tikėtina, kad troškimas dar labiau sustiprės tavyje.

Pasakyti „sudiev“ viskam, nes leisdamasis ieškoti Dievo nutraukiu ryšius su viskuo, kas galėtų mane nuo Jo atitraukti, su tuo, kas manyje ir būtybėse yra linkę formuoti priešpriešą dieviškajam veikimui…

Galų gale sunkiausia palikti save patį, kuris savo esminiu savarankiškumo poreikiu prieštarauju Dievui.

Atsiskyrimas galiausiai yra ne atstūmimas, o atsiribojimas, atsistojimas nuošalyje. Turiu bet kokia kaina neleisti sau užsidaryti savyje, neleisti pastatyti priešais Dievą citadelę, kur Dievas bus priimtas – jeigu išvis bus priimtas – tik kaip svečias…

Ką pasiimti su savimi? Visą save, tokį, koks esu, ir nieko mažiau. Keista, kad turi viską palikti ir, svarbiausia, palikti save. Ir vis dėlto, tiesa, aš turiu būti pats visiškai nuneštas į Dievo kalną. Daugelis išeina tik iš pažiūros, savo mintyse, širdis lyg ir linksta prie Dievo, bet lieka vis vien toje pačioje vietoje. Su savimi jie pasiima tik savo vaiduoklį, abstraktų modelį. Prieš išvykdami jie apsisaugo. Jie sukuria dirbtinę, skolintą asmenybę, sukonstruotą iš knygų, idėjų, pabažnų minčių, ir būtent šią dirbtinę asmenybę, šį robotą, šį savo šešėlį jie siunčia ieškoti Dievo. Jie niekada visa savo esybe neįeina į patirtį… Jie niekada taip ir nepamatys Dievo kalno…

Išvykdamas turiu užsidėti ant asilo viską, ką turiu, ir išeiti su viskuo, kas esu, turiu pasiimti viską: didybę ir silpnybes, nuodėmingą praeitį, neaiškią dabartį, dideles viltis. Savo aukštumas ir žemumas – viską, absoliučiai viską, nes viskas turi pereiti per kelionės karštį ir deginančią Dievo saulės ugnį, per Jo meilę…

Dievas nori prieš save tikros būtybės, kuri žino, kaip verkti – taip, verkti, veikiama Jo apvalančios malonės. Jis nori būtybės, kuri žinotų žmogiškos meilės kainą. Jis nori būtybės, kuri taip pat jaučia žiaurų norą Jam priešintis, nes visgi bijo dėl savęs. Kodėl gi ne? Juk tai tikras žmogus, kurį Dievas nori matyti prieš save – tikrą žmogų, be kurio Jo malonei nebus ką perkeisti…

Priėmus sprendimą išvykti, ir kai aš esu čia ir dabar, visiškai esantis, jau ant durų slenksčio išvykti, turiu padaryti paskutinį darbą – paprašyti atleidimo savo kūnu ir siela, susitaikyti su šiuo didžiu Kristaus Kūnu, kuris yra Bažnyčia, paprašyti atleidimo už savo nuodėmes ir suklupimus, už savo, savo brolių ir sesių padarytas žaizdas šiame Švenčiausiame Kūne.

Turiu, nes tik nešantis Bažnyčią savo širdyje ir jaučiant Jos gigantišką pulsavimą, gyvenant Jos ritmu ir atrandant Dievo meilę Jai, nepaisant žmogaus silpnumo, pagaliau lengva visą savo esybę nukreipti į Viešpatį, nes Jo ranka yra ant mano peties. Juk Jis pats parodė kelią… Turiu, nes mano kelionė bus dovana ir mano broliams ir sesėms – vieno Tėvo vaikams, Bažnyčios vaikams…

Dabar jau galima iškeliauti!

 

Jokūbas Marija Goštautas