Gavėnios rimtį pertraukia džiaugsmingas šventojo Juozapo iškilmės minėjimas. Bažnyčia iškilmingai pagerbia tą, kurį Įsikūnijęs Dievas meiliai vadino Aba – tėčio vardu, o Mergelė Marija jį ištikimai mylėjo kaip savo vyrą ir geriausią bičiulį. Popiežius Pijus IX šio įstabaus šventojo globai pavedė Visuotinę Bažnyčią – kiekvieną iš mūsų.

---

Šis tylusis dailidė iš Nazareto yra pats tikriausias krikščionio pavyzdys ir ikona. Evangelijose Juozapas kalba ne žodžiais, bet veiksmais. Evangelistas Matas visada pabrėžia, kad, gavęs paliepimą iš Viešpaties, Juozapas ėjo ir atliko, kaip buvo nurodyta, neklausinėdamas, nesiginčydamas, nesvarstydamas, negalvodamas „o kaip aš?“

Daugumos iš mūsų, kaip Jėzaus mokinių, tragedija ta, kad mes kalbame vien žodžiais, bet ne veiksmais. Kiek daug įvairių dvasingumo kursų, rekolekcijų, grupelių, kiek religinių knygų, žurnalų ar interneto svetainių! Kiek daug šventųjų bei kankinių „ant popieriaus“, tačiau, kai reikia konkrečioje kasdienybės situacijoje pasielgti, kaip moko Kristus – visas mūsų šventumas ir dievotumas išgaruoja. Ir Bažnyčioje yra konkurencija, lipimas per galvas, skirstymas į savus bei svetimus, apkalbos, dviveidystė, teisimas ir daug to, ko neturėtų būti, jei tikrai stengtumėmės būti Jo mokiniais.

Juozapas neprarado nieko. Tiksliau sakant, tai, ko jis tariamai neteko, buvo mažiau nei garstyčios grūdelis, palyginti su tuo, ką gavo: jis gyveno kartu su Jėzumi ir Marija, dalinosi kartu su jais visais džiaugsmais bei vargais, buvo dieviškųjų Išganymo slėpinių liudininkas, Šventosios Šeimos galva ir gynėjas. Galiausiai, kaip liudija pamaldi tradicija, jisai mirė Jėzaus bei Marijos globoje.

Kaip Dievas išrinko Mariją, kad būtų Žodžio Motina ir Tarnaitė, taip Jis išrinko ir Juozapą, ne mažiau kilniai misijai – būti Marijos padėjėju ir Žodžio tėvu bei globėju žmonių akyse.

Šiame sužeisto vyriškumo ir betėvystės epochoje mums vėl reikia iš naujo atrasti šventąjį Juozapą – teisų vyrą, išmintingą Tėvą ir tylųjį Mokytoją.

Jėzus nebijojo būti laikomas ir vadinamas dailidės sūnumi, Juozapo sūnumi. Amžinoji Išmintis nusprendė apsigyventi paprastų žmonių šeimoje, taip palaimindama mūsų visų kasdienį triūsą.

Mes irgi esame dailidės Juozapo dvasiniai sūnūs ir dukros. Prašykime jo užtarimo ir pagalbos krikščioniškai atlikti visas savo pareigas, nes būtent mūsų kasdieniu elgesiu matuojamas mūsų šventumas bei tobulėjimas. Dirbkime su malda, ir pats mūsų darbas bus gražiausias Dievo pašlovinimas.

Sekime kadaise Egipto faraono ištartu pranašišku patarimu: „Eikite pas Juozapą. Ką jis jums sakys, tą darykite“ (Pr 41, 55).

 

Robertas Urbonavičius