Jeigu žmogus galėtų bent akimirkai suteikti balsą visai šviesai, visai tiesai, visam grožiui ir visam džiaugsmui, kuriais Dievas pačioje prasidėjimo pradžioje apdovanojo jo sielą, staiga iš jo lūpų išsiveržtų malda: „O, kad galėčiau matyti begalinį Grožį! O, kad galėčiau matyti begalinę Laimę! O, kad galėčiau matyti Dievą!“

Šventajame Rašte yra pasakojama, kad vieną dieną Mozė kreipėsi į Dievą su prašymu: „Prašyčiau parodyti man savo šlovę“ (Iš 33, 18), kas būtent ir reiškia parodyti savo veidą. Tačiau Viešpats jam atsakė: „mano veido negali pamatyti, nes žmogus negali pamatyti mane ir likti gyvas“ (Iš 33, 20). Kodėl tas, kuris pamato Begalybę, turi mirti? Nes kaip gi yra įmanoma gyventi toliau, jeigu prieš mane atsiveria dieviškoji begalybė? Argi gyvenimas dar gali turėti kokį kitą tikslą, argi gyvenime dar galima trokšti ko nors daugiau, jeigu štai prieš mane atsiveria Dievo begalybė, jeigu pats Dievas parodo man savo veidą? Kai galiausiai pamatome Dievo veidą, gyvenimas pasiekia savo pilnatvę. Todėl ir mirtis įgauna visai kitą prasmę, kai mes ją suvokiame kaip įžengimą į Dievo veido šviesą ir pasilikimą per amžius joje.

Bet argi ta mūsų tokia žmogiška mirties baimė neturėtų mūsų nukreipti nuo Dievo veido ieškojimo vien tam, kad dar galėtume pagyventi? Ne. Turime gyventi toliau, tačiau su ta šviesia visa išpildančio sutikimo su Dievu nostalgija – nostalgija regėti Jo veidą…

Mūsų tikėjimo žinia skelbia, jog Dievas atėjo į susitikimą su mumis. Jonas Evangelistas rašo: „Dievo niekas niekada nėra matęs, tiktai viengimis Sūnus – Dievas, Tėvo prieglobstyje esantis, mums jį atskleidė (Jn 1, 18). Jėzus atėjo pas mus, kad per savo žmogystę mums perduotų Dievo veidą, kad atskleistų Dievo veidą. Jėzus yra Emanuelis – Dievas su mumis -, Jis yra Dievas, kuris tapo žmogumi, Dievas, kuris tapo matomas ir sutinkamas.

„Be Jėzaus mes nežinome, nei kas yra mirtis, nei kas yra gyvenimas; nežinome, nei kas esame mes patys, nei kas yra Dievas” (B. Paskalis). Ir tai yra tiesa! Be Jėzaus Kristaus, aš nepažįstu Dievo, ir tai, ką galbūt numanau žinąs, man neturi jokios naudos… Jėzus Kristus – vien tik Jis – yra Dievo veidas!

Žvelkime į Jėzų. Tačiau kaip mes turime į Jį žvelgti? Kaip turime kontempliuoti Dievą veidą Jėzuje? Paskutinės Vakarienės metu Pilypas kreipiasi į Jėzų sakydamas: „ „Viešpatie, parodyk Tėvą, ir bus mums gana“, tačiau Jėzus jam atsako: „„Jau tiek laiko esu su jumis, ir tu, Pilypai, vis dar manęs nepažįsti! Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą! Tad kaip tu gali sakyti: ‘Parodyk mums Tėvą’?… Nejau tu netiki, kad aš esu Tėve ir Tėvas yra manyje?“ (Jn 14, 9-11)

„Kas mato mane, mato Tėvą“ – tai yra mūsų tikėjimo žinia: atpažinti Jėzuje Tėvo veidą, kuris mums tampa matomas žmogumi tapusio Sūnaus veide. Taigi visas Jėzaus gyvenimas yra teofanija – Dievo apsireiškimas, Dievo pasirodymas, uždangos praskleidimas į Dievo slėpinį, šydo nuėmimas nuo Dievo veido.

Žvelgiant į Jėzų, mūsų akys iš tiesų susitinka su Dievo akimis! Veidas į veidą! Kas kada nors sutiko šį Veidą, daugiau nieko nebeieško – tik Jo vienintelio trokšta širdis! Jis jau yra miręs ir prisikėlęs, kad gyventų tik Jam.

 

Br. Jokūbas Marija Goštautas